Šiandien Lietuvoje įvestas euras galėtų padėti sutaupyti 500 mln. litų. Nors papildomos išlaidos dėl to išaugtų maždaug 150 mln. litų, bendras rezultatas išliktų teigiamas. Politikai apie euro įvedimą šiandien linkę kalbėti atsargiau. Tačiau siūlymas palaukti „geresnių laikų“ gali būti nedovanotina klaida ir pastangas nukelti į kitą dešimtmetį.
Kai Lietuva 2004 m. prisijungė prie ES, po kelerių metų litą turėjo pakeisti bendra Sąjungos valiuta – euras. Tačiau 2007 m. euro nepavyko įsivesti dėl infliacijos rodiklio neatitikimo, 2008 m. prasidėjus ekonomikos krizei nemenkų sunkumų kilo dėl staiga išaugusio biudžeto deficito. Šių metų pradžioje Vyriausybės patvirtintoje Konvergencijos programoje numatyta, kad viešieji finansai bus subalansuoti iki 2015 m., o biudžeto deficitas jau kitais metais neturėtų viršyti 2 proc. BVP ir tenkinti eurui įsivesti reikalingą Mastrichto kriterijų.
Bet aplinkybės, palyginti su Lietuvos stojimo į ES laikotarpiu, yra smarkiai pasikeitusios. Lietuva monetarinės politikos tvarumo testą išlaikė ir, nepaisant nemažo ekonominio bei politinio spaudimo, 2009 m. nepakeitė lito kurso euro atžvilgiu, vietoje to buvo pasirinktas vadinamosios „vidinės devalvacijos“ būdas mažinant darbo jėgos kainą.
Nuo praėjusių metų vasaros pasaulio finansų rinkos testuoja euro zoną ir patį eurą. Šiuo metu, palyginti su 2011 m. pabaiga, dėl euro ateities aiškumo yra kiek daugiau – bent jau politikai sutartinai ir nenuilsdami tvirtina, kad jis privalo išlikti. Bet daugelis kitų klausimų, susijusių su euro zonos trūkumais, pavyzdžiui, dėl bendrų obligacijų, fiskalinės drausmės laikymosi ir baudų už pažeidimus, lieka neatsakyti. Graikija, kuriai kelerius metus prognozuojamas pasitraukimas iš euro zonos ir neišvengiama valiutos devalvacija kaip būtina sąlyga ekonomikos konkurencingumui atkurti, vis dar yra bendroje pinigų sąjungoje, o jos finansuotojai vis suteikia papildomo laiko užsibrėžtiems fiskaliniams tikslams pasiekti.
Todėl, išskyrus politinę valią, kitų svarių argumentų, kodėl ir kaip euro zona turėtų išlikti bei funkcionuoti ateityje, šiuo metu nėra. Nenuostabu, kad ir Lietuvos politikų lūpose pažadas, kaip galima greičiau įsivesti eurą, pastaruoju metu skamba vis rečiau. Dabartinis premjeras Andrius Kubilius, 2008-ųjų pabaigoje ėmęsis mokesčių reformų, jų būtinumą grįsdavo siekiu subalansuoti biudžetą ir galop įsivesti eurą. Pastaruoju metu apie tikslą nuo 2014 m. įsivesti eurą premjeras užsimena kur kas rečiau. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė taip pat kelis kartus yra pasakiusi, kad pats euro siekimo procesas yra naudingas, nes padeda subalansuoti viešuosius finansus, o jo įvedimo data – antraeilis dalykas. Panašią poziciją neseniai yra išsakiusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios teigimu, euras nėra tikslas pats savaime.
Aišku, tai, kad dabartinės Vyriausybės nariai siekį įsivesti eurą šiek tiek „primiršo“, galima suprasti – per šią kadenciją jo įsivesti nepavyks, todėl ir to per daug akcentuoti nebeverta. Euro perspektyvos priklausys nuo po šių metų pabaigoje įvyksiančių Seimo rinkimų suformuotos Vyriausybės požiūrio ir veiksmų.
Pliusai ir minusai
Kaip savo ataskaitoje nurodo „Swedbank“ ekonomistai, ir Lietuva, ir Latvija kitų metų pradžioje greičiausiai tenkins Mastrichto kriterijus ir nuo 2014 m. galėtų pradėti išnaudoti visus narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje teikiamus pranašumus. Nepaisant visų dabartinių euro zonos negandų, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims euro įsivedimas turi daugiau pliusų negu minusų.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigė, kad euro įvedimo nauda yra nesunkiai apskaičiuojama. Anot jo, litų keitimas į eurus (ir atvirkščiai) Lietuvos gyventojams ir įmonėms per metus kainuoja daugiau kaip 50 mln. litų. Lietuvos valstybės, įmonių ir gyventojų užsienio skola sudaro 85 mlrd. litų. Įsivedus eurą ir sumažėjusios šalies rizikos skolinimosi kaina galėtų sumažėti iki 0,5 proc. punkto, o dėl to per metus būtų sutaupoma 425 mln. litų. Įvertinus dar ir įmonių išlaidas valiutos kurso rizikos draudimui, per metus Lietuva galėtų sutaupyti apie pusę milijardo litų.
Kaip parodė Estijos patirtis, euras gali būti pakankamai patrauklus masalas užsienio investuotojams ir įmonėms, kurios nori perkelti savo verslą iš šalies su brangesne darbo jėga į pigesnę. Aišku, Estijai investuotojus privilioti padėjo ne vien euras, bet ir palanki verslo aplinka, pagal kurios įvertinimą ji lenkia Lietuvą. Kita vertus, faktas, kad šalis tokiu gana sudėtingu laikotarpiu atitiko kriterijus ir buvo priimta į euro zoną, parodo, kad jos politikai sugebėjo susitarti dėl bendro tikslo, jiems užteko valios eiti keliu, kuris vidutiniam rinkėjui galėjo atrodyti kaip ne itin patrauklus.
Tiesa, šiandien įstojimas į euro zoną yra ne vien nauda, bet ir tam tikros sąnaudos. Jau minėtiems estams, vos prisijungusiems prie bendros valiutos sąjungos, teko biudžete ieškoti papildomų kelių šimtų milijonų eurų, kurie buvo įnešti į bendrą Europos stabilumo fondą (ESFS), skirtą su problemomis susiduriančių euro zonos narių finansavimui.
N. Mačiulio teigimu, įmokos į šį fondą šiuo metu būtų didžiausias finansinis įsipareigojimas naujoms euro zonos narėms. Lietuva prie šio fondo turėtų prisidėti proporcingai savo ekonomikos dydžiui – 0,3 proc., arba 830 mln. litų. Ši suma būtų pervedama per penkerius metus, arba po 166 mln. litų per metus. Be to, įnašai į bendrąjį fondą nebūtų negrąžintina Lietuvos pašalpa kažkuriai kitai valstybei, o juos reikėtų vertinti kaip investicijas – to fondo lėšos būtų Lietuvos finansinis turtas, galintis uždirbti pajamų.
Žvelgiant į tolesnę ateitį, euro zonoje greičiausiai įsigalios griežtesnė fiskalinė tvarka ir numatytos baudos už jos nesilaikymą. Tai, „Danske“ banko vyresniosios analitikės Baltijos šalims Violetos Klyvienės manymu, Lietuvai, o tiksliau – politikams, gali sudaryti tam tikrų sunkumų, nes šalies biudžetas dar niekada nebuvo perteklinis. Tačiau daugeliui gyventojų dėl to tik turėtų palengvėti, nes tokiu atveju nepagrįstai išlaidauti ir skolintis į ateitį politikams neleis tarptautiniai saugikliai.
Strategijos nėra
Bet Lietuva, priešingai nei Latvija, vis dar nėra išreiškusi oficialaus nacionalinio tikslo – prisijungti prie euro zonos 2014 m. Lietuviai, skirtingai negu kitų šalių gyventojai, į euro įvedimą šiuo metu linkę žvelgti atsargiau. Remiantis pastaruoju Eurobarometro tyrimu, Lietuvoje net 60 proc. gyventojų mano, kad yra nepakankamai informuoti dėl euro klausimo, blogesnė situacija yra tik Rumunijoje. Tik 37 proc. gyventojų, arba kur kas mažiau nei kaimyninėse šalyse, mano, kad euro įvedimo pasekmės šalies ekonomikai būtų teigiamos. EK atlikto tyrimo duomenimis, 44 proc. gyventojų euro įvedimui pritaria, o 5 proc. yra neapsisprendę.
Kaip klostysis euro įvedimo Lietuvoje scenarijus, priklausys nuo naujos Vyriausybės prioritetų. N. Mačiulis prognozavo, kad aplinkybės euro įsivedimui bus palankios ir Lietuva reikiamus kriterijus atitiks. Tačiau, anot jo, tikėtina, kad Lietuva taip ir nepareikš oficialaus tikslo įsivesti eurą. Kitos galimybės šaliai gali tekti laukti iki kito dešimtmečio pradžios.
V. Klyvienė taip pat nesiryžo prognozuoti, koks sprendimas dėl euro gali būti priimtas ir apskritai jis bus priimtas šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje. Anot jos, žvilgtelėjus į daugelio partijų rinkimines programas jokių užuominų apie tikslą įsivesti eurą nėra, be to, įgyvendinus partijų žadamus sumanymus, Mastrichto kriterijų įvykdyti tikrai nepavyktų. Bet, kaip teigė pašnekovė, priešrinkiminė agitacija yra viena, o porinkiminė realybė – visai kas kita, todėl išankstinių išvadų vien pagal tai daryti nederėtų.
Vis dėlto politinio sutarimo ir aiškesnės strategijos nebuvimas euro atžvilgiu, anot jos, verčia sunerimti. „Siekiant neatrodyti beviltiškai, aišku, galima teisintis, kad laukiame aiškesnių perspektyvų euro zonoje. Sunku prognozuoti, kada tos perspektyvos pagerės, be to, visą laiką bus galima sakyti, kad jos pagerėjo nepakankamai. Blogiausia, kad šiuo metu neturime numatę strategijos, kokiomis priemonėmis sieksime tų kriterijų. Balansuoti biudžetą ir gyventi beveik atitinkant Mastrichto kriterijus galima amžinai, bet galutinio tikslo taip ir nepasiekti“, – kalbėjo pašnekovė.
Kaip dar praėjusį rudenį vykusiame IQ forume kalbėjo „Swedbank Markets“ vadovas Tomas Andrejauskas, abejonė dėl euro įvedimo Lietuvoje negali būti keliama, nes priešingu atveju iškyla klausimas dėl lito susiejimo su euru ar net Lietuvos narystės pačioje Bendrijoje. Euras, anot jo, yra gilesnės integracijos į Vakarų Europą atributas.
