Elektros energijos gamyba vien iš atsinaujinančių šaltinių yra idealisto svajonė, o pasaulyje dar ilgą laiką dominuos tradiciniai būdai. Tuo įsitikinęs pramoninės bendrovės ABB regiono vadovas Bo Henrikssonas, teigiantis, kad ekologija turi prasidėti ne nuo į šviestuvą įsuktos elektrą taupančios lemputės, o nuo pakeistų įpročių. Su pašnekovu apie elektros rinkos ateitį Lietuvoje ir pasaulyje kalbėjosi IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas.
– Su energetika susiję klausimai šiuo metu Lietuvoje kelia daug diskusijų. Ar tai neturėtų būti palikta spręsti specialistams?
– Lietuva nėra išskirtinė, šie klausimai vienaip ar kitaip iškeliami įvairių šalių visuomenėse. Pirmiausia, mes daugiau nebegalime gyventi be elektros, ir faktas, kaip stipriai esame nuo jos priklausomi, kartais ima gąsdinti. Dingus elektrai joks darbas – nei biure, nei gamykloje – tampa neįmanomas. Namie be elektros išsiversti šiandien taip pat nepavyks. Todėl klausimas, kaip ir iš kokių šaltinių užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą, yra svarbus kiekvienai šaliai. Lietuvoje šis klausimas tapo itin aktualus, kai buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė.
– Nors pastarąjį dešimtmetį nuolatos akcentuojamas poreikis pereiti prie atsinaujinančios energetikos, pasaulyje vis dar dominuoja tradiciniai elektros energijos gamybos būdai deginant anglį, mazutą ir dujas. Ar ši situacija artimiausioje ateityje galėtų stipriai keistis?
– Pasaulyje didėja spaudimas pereiti prie atsinaujinančių elektros energijos gamybos šaltinių. Bet kiek tai realistiška, priklauso nuo kainos. Kiekviena šalis siekia turėti kuo pigesnį elektros energijos gamybos būdą, nes tai reiškia konkurencinį pranašumą prieš kaimynines šalis.
Jei, pavyzdžiui, šiandien Lietuva nuspręstų tapti ekologiška šalimi ir elektrą gamintų tik iš atsinaujinančių šaltinių, nereikia daug gilintis ir skaičiuoti, kad suprastum, jog tai yra utopinis scenarijus. Nepaisant techninių dalykų, toks sprendimas kainuotų labai brangiai ir neigiamai paveiktų visos šalies ekonomiką, nes kaimyninės šalys įgytų konkurencinį pranašumą. Kita vertus, daug pasaulio šalių yra sutarusios mažinti išmetamą anglies dvideginio kiekį, bet daugelis jų šių susitarimų nesilaiko, nes žino, kad taip gali pakenkti savo ekonomikai. Jeigu niekas ir toliau to nepaisys, taršos lygis ateityje didės, tai galop nulems dideles klimato ar sveikatos problemas, o ekonominė kaina irgi bus didžiulė. Tad visą laiką reikia ieškoti vidurio.
– Vadinasi, pasirinkimo nėra – arba elektrą gamini senais būdais, arba renkiesi naujus ir pralaimi kitoms šalims?
– Bet keistis reikia. Šiandien anglis sudaro didžiausią elektros energijos gamyboje dalį ir jos dalis ateityje mažės lėtai. Tai reiškia, kad reikia sparčiau vystyti technologijas, kurios leistų deginti anglį ir į aplinką išmestų mažiau teršalų.
Po atominės elektrinės avarijos Japonijoje pasaulyje gerokai pasikeitė nuomonė apie atominę energetiką Europoje. Nors specialistai ją palaiko, didžioji visuomenės dalis daugelyje šalių į ją žiūri įtariai. Vokietija dėl nepalankios visuomenės nuomonės dėl to greičiausiai sustabdys visas savo atomines elektrines, todėl jiems reikės statyti tai kompensuojančius elektros energijos generacijos šaltinius. Vėjo ir saulės energijos čia nepakaks, todėl teks rinktis ką nors iš tradicinių būdų, greičiausiai, dujas.
Vis dėlto atominė energetika yra vienas efektyviausių būdų, kaip gaminti elektrą. Atominių elektrinių statyba labai brangi, tačiau jų eksploatacija yra pigi. Jeigu pavyksta išspręsti finansinius klausimus, pasisakyčiau už atominę energetiką.
– Kalbant apie atominę energetiką, Lietuva turi didžiulį tikslą per ateinantį dešimtmetį pasistatyti naują atominę elektrinę. Tam pasirinkome pakankamai solidų partnerį – japonų bendrovę „Hitachi“. Bet ar to pakaks?
– Iš esmės atominei elektrinei reikia labai daug pinigų. Jeigu tai yra atsiperkantis verslo modelis, o finansinės aplinkybės yra palankios, šis tikslas įmanomas ir jo verta siekti. Vienintelė problema – tai laikas. Šis projektas Lietuvoje turėjo būti pradėtas 1995 m. Bet iki tol, kol nustojo veikti antras Ignalinos atominės elektrinės blokas, apie tai buvo tik kalbama.
Sprendžiant iš to, ką matau šiandien, atominė elektrinė vieną dieną Lietuvoje bus pastatyta, tik klausimas, kada. Idealiu atveju ji turėtų būti paleista po 10 metų. Tačiau turime prastą pavyzdį Suomijoje (trečias Olkiluoto atominės elektrinės reaktorius – red. past.), kur atominio reaktoriaus projektas vėluoja kelerius metus, o jo statybos kaina yra išaugusi. Galbūt tai buvo rangovų požiūrio problema, nes jie galvojo, kad reikalingus leidimus galės gauti per trumpesnį laiką. Galbūt tai ir įmanoma Prancūzijoje, bet Suomijos institucijos į tai žiūri labai principingai. Bet tikėkimės, kad naujas reaktorius galop bus paleistas.
Beje, kalbant apie atominę energetiką Suomijoje, šiuo metu turime veikiančius keturis senuosius reaktorius. Pradinė jų visų instaliuotoji galia siekė apie 2 tūkst. megavatų, tačiau bėgant laikui jie buvo patobulinti įrengus galingesnes turbinas ir dabar jų galia yra išaugusi iki 3 tūkst. megavatų. Praktiškai, taip Suomija pasistatė dar vieną atominę elektrinę, tik apie tai mažai kas kalba.
– Jeigu Lietuva pasistatys atominę elektrinę, kas, jūsų nuomone, nutiks su kitais elektros energijos gamybos šaltiniais? Kai kas mano, kad atominė elektros energija bus tokia pigi, jog iš rinkos išstums kitus gamybos būdus.
– Per daug optimistiška manyti, kad atominė elektrinė gamins pigią elektros energiją. Ji elektros energiją gamins ir parduos rinkos kaina. Šiaurės šalių rinkoje „Nordpool“ šiandien elektra kainuoja gerokai daugiau negu prieš 20 metų. Pagrindinė šios rinkos problema ta, kad joje trūksta gamintojų, joje dominuoja keli stambūs gamintojai, kurie yra kaip „Statoil“ ir „Lukoil“. Konkurencija tokiu atveju minimali, bet tam nereikia net jokių kartelinių susitarimų.
Bet pagrindinė tokios situacijos problema kyla iš techninių apribojimų – elektros tinklai paprasčiausiai yra per silpni, kad sukurtų idealiai funkcionuojančią rinką. Lietuvoje turite gerus regioninius greitkelius, tačiau prastesnes gatves didmiesčiuose. Elektros tinkluose yra atvirkštinė situacija – smulkesnės paskirstymo linijos gerai sutvarkytos, tačiau perdavimo linijos yra ribotos, todėl perduoti didelių elektros energijos kiekių dideliais atstumais neišeina. Ši problema gali būti aktuali ne vien valstybių, o pačios šalies viduje. Pavyzdžiui, Švedija geografiškai yra ištįsusi šalis, tai sukuria tam tikrų iššūkių perduodant elektros energiją, todėl šalies teritorija yra suskirstyta į kelis regioninius tinklus, kuriuose elektros kaina yra iš dalies reguliuojama, o šalies viduryje gyvenantiems gyventojams už elektrą gali tekti mokėti brangiau negu pietinės ar šiaurinės dalies gyventojams.
Kitas dalykas, elektros kainas didžiąja dalimi nulemia iškastinio kuro kainos. Kai kalbame apie konkurenciją tarp skirtingų elektros gamybos būdų, iš tiesų kalbame apie skirtingų išteklių kainas. Šiandien elektros gamyboje daugiausia naudojami anglis, nafta ir dujos, šiek tiek atominis kuras ir biomasė. Naftos ir dujų kaina yra tarpusavyje susijusios, tad iš esmės turime tik 3–4 elektros energijos gamybos šaltinius. Todėl kalbėti apie pagal laisvosios rinkos dėsnius funkcionuojantį elektros sektorių yra šiek tiek idealistiška.
-Kokia jūsų prognozė dėl elektros energijos kainų po 5–10 metų?
– Jos bus didesnės negu šiandien. Visi politikų per pastarąjį dvidešimtmetį priimti sprendimai skatino tik didesnes energetinių išteklių kainas. Kita vertus, jei žaliavos brangsta ir dėl to ima mažėti taršos lygis, tai nėra blogai. Visiems sakau, kad benzinas šiandien kainuoja per pigiai. Nors per pastaruosius trejus metus jo kaina smarkiai išaugo, benzinas vis dar kainuoja per pigiai. Jūs pažiūrėkite, ar per tą laiką nors kiek sumažėjo automobilių skaičius gatvėse? Ne. Grūstys tokios pat, kaip ir prieš ekonomikos krizę.
– Tai koks tada sprendimas siekiant, kad elektros sąskaita mėnesio gale būtų mažesnė?
– Geriausias sprendimas yra paprasčiausiai vartoti mažiau. Tai pigus ir veiksmingas būdas. Gamindami savo įrengimus visą laiką stengiamės, kad kiekviena nauja jų karta naudotų mažiau energijos, o tą kiekį, kurį suvartoja, išnaudotų kaip galima efektyviau. Tai reiškia, kad mechanizmai turi būti tokie patikimi, jog jie be netikėtų gedimų veiktų 100 proc. ir būtų stabdomi tik planiniams remontams. Antras dalykas, kuri naudojame savo elektros įrengimuose, yra dažnių reguliatorius, kuris reguliuoja suvartojamos elektros energijos kiekį ir įrenginiui jos tiekia tik tiek, kiek reikia konkrečiai užduočiai atlikti. Tai ne tik ekologija, tai ir kainos pranašumas.
Taupyti elektros energiją reikia mokyti ir žmones. Geriausias būdas pradėti naudoti mažiau elektros energijos prasideda kiekvieno namuose. Tam užtenka pakeisti jų mąstyseną ir įpročius, pavyzdžiui, visada išjungti šviesą išėjus iš patalpos, baigus darbą nepalikti įjungto kompiuterio. Visiems tokiems dalykams nereikia papildomų investicijų. Be to, kartais populiarios elektros energijos taupymo priemonės gali būti ne tokios ir veiksmingos.
Pavyzdžiui, paplitusios fluorescencinės lemputės, kurios įkaista kur kas mažiau už tradicines kaitinamąsias lempas. Kadangi žiemą šios lempos taip pat šiek tiek įšildo patalpas, pradėjus naudoti energiją taupančias lempas, trūkumas turi būti kompensuojamas patalpas šildant kitais būdais. Įvertinus tai, kad fluorescencinėms lemputėms gaminti sunaudojama daugiau energijos, suminis jų naudos rezultatas greičiausiai yra artimas nuliui. Suomijoje net buvo kilusi diskusija dėl to, ar reikia žmones skatinti rinktis energiją taupančias lemputes.
Dar vienas aspektas – reikia skatinti žmones pačius gaminti elektros energiją. Pavyzdžiui, mūsų įmonė ant biuro pastato stogo galėtų įsirengti saulės baterijų, o šalia pasistatyti vėjo jėgainę. Ant Estijoje veikiančios gamyklos stogo jau esame sumontavę saulės baterijas, dar didesnę saulės elektrinę įrengėme Helsinkyje. Europos miestuose ant stogo įrengtos saulės baterijos tampa įprastu dalyku. Taip naujos technologijos elektros gamyboje leidžia dalyvauti ir paprastiems žmonėms.
– Bet ar tai nėra per didelė prabanga? Saulės energija šiandien atsiperka tik tuo atveju, jeigu ji superkama dešimteriopai didesniu tarifu.
– Tai atrodo brangu, bet viskas priklauso nuo požiūrio. Galbūt ne atsinaujinanti energetika šiandien yra brangi, o tradiciniai gamybos būdai per pigūs. Ekologiškų energijos gamybos būdų nereikėtų subsidijuoti, galbūt reikėtų papildomai apmokestinti gamtą teršiančius elektros energijos gamybos būdus. Ekologija neturėtų būti prabanga.
