„Kur atostogausi? Sicilijoje?! Taigi ten baisus skurdas ir vieni griuvėsiai.“ Tokie prieš pat atostogas išgirsti žodžiai verti nebent tik atlaidžios šypsenos.
Nors Sicilija pagal plotą yra beveik tris kartus mažesnė nei Lietuva, apžiūrėti visų gamtos ir architektūros grožybių savaitės ar dviejų – tiek, kiek dažniausiai siūlo kelionių organizatoriai, – nepakaks. Apskritai keliauti į šią salą su savas sąlygas ir kelionių maršrutus diktuojančiais tarpininkais – kone mirtina nuodėmė. Tačiau šįkart teko nusidėti, nes lyg iš dangaus nukrito itin patrauklus vienos Lenkijos turizmo agentūros „paskutinės minutės“ siūlymas. Sentimentai ir to krašto ilgesiu persmelkti atsiminimai akimirksniu užgožė sveiko proto likučių abejones, ar pats vidurvasaris Afrikos pašonėje – tinkamiausias metas šiaurietiškų platumų gyventojams.
Tenka pripažinti, kad visą savaitę tvoskęs 38–40 laipsnių karštis išties tapo nemenku išbandymu, juolab kad iš anksto žinojome, jog poilsį prie auksinių Jonijos jūros paplūdimių teks keisti į pažintinės kelionės, pradėtos prieš daugiau kaip penkerius metus, tęsinį. O tam vien tik išsinuomoti automobilį ir susidaryti maršrutą „pamatyk kuo daugiau“ nepakaks. Pro mašinos langus vietoj įstabios baroko architektūros išties galima išvysti tik žolės ir samanų ardomus griuvėsius.
Ir duoda, ir atima
Sicilija dėl beveik taisyklingo trikampio pakrančių kontūro dar senovėje gavo Trinakrijos vardą ir trikojį herbą su medūzos galva centre. Tačiau piečiausio Italijos regiono vizitine kortele tapo Etna, aktyviausias Europos ugnikalnis, ilgus šimtmečius diktavęs visos salos gyvenimo ritmą.
„Kalnas atima, kalnas ir duoda“, – populiarų posakį vis dar kartoja ugnikalnio slėnio gyventojai, beveik kasmet matantys į dangų kylančius ugnies ir suodžių stulpus. Kadaise miestus ir visa, kas gyva, pakeliui sudegindavusios lavos upės mainais palikdavo pelenais patręštus laukus, kur subręsdavo itin gausus pistacijų, citrusinių vaisių, vynuogių ir alyvuogių derlius.
Šiandien Etna daugiau duoda nei atima. Vulkanologai iš anksto įspėja apie būsimą įsiveržimą, o maždaug 15 km/val. greičiu plaukianti ugnies upė pristabdoma ir nukreipiama kuo toliau nuo gyvenamųjų vietovių. Jau dvi kartos, gyvenančios papėdėje įsikūrusiame Nikolozio miestelyje, nebepamena, kad prabudęs ugnikalnis būtų padaręs daugiau žalos nei ant išdžiaustytų skalbinių iš dangaus paberti pelenai. Tačiau ant kalno šlaito įsikūrę keli viešbučiai, įrengti keltuvai ir slidinėjimo trasos, veikiančios žiemą, ne kartą buvo nušluoti raudonos kunkuliuojančios masės.
Prie pragaro vartų
Pakilti į Etną automobiliu galima iki 1,9 km ribos. Tolesnė kelionė priklausys nuo dangaus malonės. Žiemos rytą ugnikalnio papėdėje vyraujant apie 12–14 laipsnių giedrą dangų akimirksniu gali užkloti debesys ir ugnikalnio viršūnėje įsisiautėti pūga. Šiltuoju metų laiku keltuvus neretai sustabdo pernelyg gūsingas vėjas.
Bet jeigu oras pasitaiko labiau sicilietiškas nei lietuviškas, į 2,5 km aukštį užkelia keltuvai, dar 400 m aukščiau – mikroautobusai, skambiai pavadinti visureigiais, o iki pat keleto ugnimi gargaliuojančių kraterių arba „pragaro vartų“, kaip šią vietą vaizdavosi pamaldieji viduramžiai, pėsčiomis palydi gidai. Ir visa tai – už 60 eurų (beveik 210 litų). Pasirinkus tokį maršrutą, dar kelių eurų verta nepagailėti už storapadžių batų ir striukės nuomą.
Dauguma į Etną plūstančių turistų renkasi pigesnių ir trumpesnių įspūdžių dozę: nemokamai pasivaikšto po kelis seniai užgesusius kraterius arba už 30 eurų sėda į keltuvus. Nuo čia galima kiek tik širdis geidžia klaidžioti po seniai sustingusios lavos dykumą – vienur ji kieta kaip akmuo, kitur – biri lyg į smėlis.
Stebint, kaip turistai vos ne keturiomis kabarojasi į Etnos kalnagūbrius, pasidžiaugi, kad pietų italai – ne griežtieji vokiečiai ar atsargieji prancūzai. Bet kurioje kitoje Europos valstybėje svetimšalių minias tramdytų „Stop“ juostos ir įspėjantys užrašai: „Nelipti“, „Draudžiama leistis šlaitu“, „Nėra praėjimo“. Kai kurie atvykėliai taip atsipalaiduoja, kad į beveik 3 km aukštį išsiruošia avėdami tik įspiriamas šlepetes. O šios menkai paguodžia, nes įdienojus kaistantis juodas lavos paviršius ima svilinti net ir per sportinių batelių padus.
Gidais taps patys miestai
Paradoksalu, tačiau Siciliją 1693 m. nusiaubęs vienas pragaištingiausių žmonijos istorijoje žemės drebėjimų, lydimas ne mažiau galingo Etnos išsiveržimo, nusinešusio apie 100 000 žmonių gyvybes ir su žeme sulyginusio ištisus miestus, pietrytiniam šalies regionui davė pradžią unikaliam reiškiniui, klestėjusiam čia daugiau nei pusšimtį metų ir kultūros istorijos lobyne žinomam Sicilijos baroko vardu.
Kataklizmo epicentre atsidūręs Noto miestas per kelerius metus kaip feniksas pakilo iš pelenų ir griuvėsių krūvos. Ir tapo daug puošnesnis nei buvo, sutviskęs savito, tik šiam kraštui būdingo stiliaus baroko apdaru. Akių negali atitraukti beveik nuo kiekvieno centrinės senamiesčio gatvės pastato ir nesistebi, kodėl UNESCO Notą, laikomą Sicilijos baroko sostine, ir dar septynis šio regiono miestus – Kataniją, Sirakūzus, Ragūzą, Modiką, Šiklį, Kaltadžironę ir Militelą – 2002 m. įtraukė į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Atvykus į vieną iš Noto slėniu vadinamų miestų, verta automobilyje palikti žemėlapius, gidų rekomenduojamų aplankyti vietų aprašymus ir leistis būti vediniems pačių miestų, jų siaurų gatvių, kurias jungia milijonų pėdų nugludinti laiptai, akmenimis apdėlioti čerpių stogai ir mitologinių būtybių amžių amžius „laikomi“ balkonai. Baroku čia dvelkia ne tik bažnyčių ir kadaise viešpatavusių didikų rūmų fasadai bei interjerai, bet ir išskirtinius saldumynus ir namų gamybos ledus siūlančios kavinukės. Baroką čia galėtum įžvelgti net ir šventovės pagrindinę navą dabinančiose gėlių puokštėse, pro kurias už poros valandų altoriaus link žengs nuotaka.
Actekų palikimas
Lieka stebėtis, kas atokiau nuo prekybos kelių ir politinės galios centrų esančių žemdirbiškų miestelių gyventojams išugdė tokį rafinuotą skonį, estetinę pajautą, perkeltą į bažnyčių plastiką, rūmų ir gyvenamųjų namų spindesį.
Tik ne kiekvienas XXI a. turistas sugebės įtrūkusias sienas puošiančiuose herbuose, aptrupėjusiuose balkonuose ir ant vieno vyrio pakrypusiose langinėse įžvelgti puošnųjį baroką ir jo amžinybės simboliką. Kai kam šis grožis, besislepiantis už apdulkėjusių skelbimų „Vendita“ (it. parduodama), tebus menkaverčiai griuvėsiai. Kitiems toks vaizdas suspaus širdį, kad Sicilija tebėra gana skurdus Europos regionas, dar neišnaudojantis savo pagrindinio kozirio pasaulinėje turizmo arenoje. Tik ar to reikia, suabejos unifikuoto turizmo atsikandę keliautojai, kurie bent vienai nakvynei neabejotinai rinksis Ragūzą, „šimto bažnyčių ir šimto varpų“ Modiką ar kalnų grandinės apjuostą Šiklį.
Beje, Modikos miestas unikalus ne tik baroko architektūra, bet ir keturis šimtmečius siekiančia šokolado gamybos tradicija. Siciliją, kadaise priklausiusią Ispanijos imperijai, iki tol neregėtam šokoladui pagaminti būtina kakava pasiekdavo tiesiai iš Pietų Amerikos. Šiandien granulinis Modikos šokoladas tebegaminamas pagal senąją actekų receptūrą ir gardinamas aitriosiomis paprikomis, jūros druska, pistacijomis ar vanile.
Anglų kalbos neprireiks
Didžiajai daliai į Siciliją atklydusių svetimšalių Noto provincija vis dar yra terra incognita. Neskaitant oro uostą turinčio pakrantės didmiesčio Katanijos ir Sirakūzų, kiti Sicilijos baroko slėnio miestai retai patenka į turistų akiratį. Skirtingai nei garsioji Taormina, kuri jau spėjo supanašėti su kitomis Pietų Europos turistų citadelėmis. Kelionės maršrutą įpratusieji planuotis tik pagal tai, ką siūlo kelionės vadovai, savo spindesio įkyriai atvykėliams neafišuojanti Sicilija gali pateikti labai įsimintą istorijos ir pasaulio pažinimo pamoką. Kita vertus, būtent tai labiausiai ir masina išrankesnius vakariečius, Senajame žemyne ieškančius milijonų atostogautojų nenutryptų grynuolių. Todėl visiškai tikėtina, kad vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį klaidžiodami siaurais Kaltadžironės gatvių labirintais būsite vienintelis miestelio svečias.
Vietiniai, regis, visai nesuka galvos dėl pinigingų užsieniečių: gatvės pardavėjai nebruka turistams rankų darbo suvenyrų, padavėjai nestoja skersai kelio sveikindamiesi iš karto dešimtimis kalbų ir net neskuba laužyti liežuvio, kad bent kainas pasakytų angliškai. Todėl italų kalbos žodynėlis išties pravers. Keli žodžiai italų kalba, ir nuolaida turguje ar suvenyrų parduotuvėje – garantuota. O gal verta pasimokyti ir daugiau? Juk prisilietus – tikrąja šio žodžio prasme – prie unikalios graikų ir romėnų laikus menančios istorijos, ši gyvuoju baroku alsuojanti sala vilios sugrįžti vėl ir vėl.
