Vyriausybė norėtų patikėti valdžios įstaigoms spręsti, kam žemės ūkio paskirties sklypą galėtų parduoti jo savininkas. Būtent tai siūloma dviejuose ant ministrų kabineto stalo neseniai atsiradusiuose projektuose. Juose numatoma fizinių ir juridinių asmenų, kurie turėtų pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą, eilės tvarka. Toje eilėje yra pati valstybė, žemės bendraturčiai, parduodamo sklypo kaimynai ir ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės. Skirtinguose projektuose skiriasi tik pretendentų pirkti žemę eilės tvarka.
Šiame numeryje išsamiai nagrinėjame tokios iniciatyvos priežastis ir pasekmes, tačiau pats valdžios užmojis kištis į, atrodytų, dviejų asmenų – žemės pardavėjo ir pirkėjo – santykius kelia tam tikrų minčių. Netgi sklinda šioks toks negeras kvapas, kuris siekia toliau nei žemės ūkio – tik vienos, nors ir labai svarbios verslo šakos – reikalai.
Pirmiausia, jei valstybė stoja ginti kieno nors interesų, tie interesai turėtų būti visuotiniai arba silpnesnės visuomenės grupės. Vyriausybės užmojis kištis į žemės pardavimo reikalus sumažina konkurenciją tarp pirkėjų, o tai reiškia – ir kainą. Kaip ir draudimo parduoti žemę užsieniečiams atveju, pinigus pirmiausia praranda smulkieji žemės savininkai, tradiciškai valdantys po tris hektarus ar kiek didesnius ūkius, kurie nuspręstų tą žemę parduoti.
Siūlymas pirmumo teisę suteikti parduodamų sklypų kaimynams ir ūkininkams ar žemės ūkio bendrovėms yra tiesus kelias agromagnatams pigiau padidinti savo valdas. Tai tik pavyzdys, bet toks sprendimas gali būti naudingas vienam turtingiausių Lietuvos žmonių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkui Ramūnui Karbauskiui, kurio valdomos „Agrokoncerno grupės“ įmonės dirba tokius žemės plotus, jog kaimynai yra kone visa Lietuva. Galima įžvelgti ir žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, kurio smulkiu ūkininku taip pat nepavadinsi, interesų.
Nemažiau stebina ir pati šių ribojimų iniciatorių retorika, esą taip šventą žemę norima apsaugoti nuo vadinamųjų „berniukų“, nusikalstamo pasaulio atstovo etiketę prikabinant investiciniams fondams ar tiesiog sąžiningai pinigų užsidirbusiems šalies piliečiams, kurie norėtų investuoti įsigydami žemės ūkio paskirties sklypą. Kodėl reikėtų trukdyti, tarkime, 100 tūkstančių litų sutaupiusiam miestiečiui įsigyti 10 hektarų žemės ir ją nuomoti ūkininkui? Atvirkštinis pasiūlymas – ūkininkui uždrausti pirkti butą Vilniuje ir jį nuomoti – skambėtų absurdiškai. Baiminamasi, kad vadinamųjų spekuliantų supirkta žemė nebus dirbama? Baudos už dirvonuojamą žemę išspręstų ir šią problemą.
Kita šios iniciatyvos išryškinta problema – augantis politikų ir biurokratų apetitas valstybės įtakai įvairiose srityse didinti, kurios puikiausiai gali funkcionuoti laisvosios rinkos principais, tik tam tikrais atvejais prižiūrimos atsakingų valstybės institucijų.
Žinoma, valstybė privalo išsaugoti svertus žemei visuomenės reikmėms įsigyti. Būtent tik tokia teisė kištis į žemės prekybos reikalus numatoma Vokietijoje. Lenkijoje valstybė ir savivaldybės turi šiek tiek daugiau galių, tačiau šioje šalyje žemės ūkio lobistai turi pernelyg didelę įtaką, ir šiuo pavyzdžiu Lietuvai vargu ar derėtų sekti.
Kita vertus, netgi dabar turėdamos teisę įsigyti žemės visuomenės reikmėms savivaldybės ir pati valstybė įsipainioja į tragikomiškus, o kartais ir nusikaltimo sudėties turinčius atvejus, kai keliams ar kitiems naujiems infrastruktūros objektams reikalingos žemės savininkais tampa įtakingų valdininkų aplinkos žmonės.
Netgi tais atvejais, kai biurokratijos negalime įtarti piktnaudžiavimu, dažniausiai regime jos neveiklumą ar net impotenciją. Sostinės senamiesčio pietiniame aplinkkelyje į važiuojamąją kelio dalį įsiterpęs apgriuvusio pastato kampas yra lyg paminklas valdžios neįgalumui, kuomet nesugebama apginti visuomenės intereso, kuris šiuo konkrečiu atveju netgi kelia grėsmę žmonių gyvybei.
Šis aplinkkelis su neįtikėtina kliūtimi atidarytas prieš šešerius metus, kai Vilniui vadovavo dabartinis meras Artūras Zuokas, nevengiantis miesto valdžios įtakos didinti ten, kur puikiausiai susitvarkytų principingų valdininkų prižiūrimos privačios kompanijos. Naujausias Vilniaus miesto savivaldybės persistengimo pavyzdys kurti municipalinę taksi bendrovę, užuot pasinaudojus kitų valstybių patirtimi ir įvedus elementarią tvarką. Šiame žurnale jau esame rašę, kad idėjų, kaip sutramdyti taksistų gaujas, galima rasti ne tik Vakarų Europoje, bet ir kaimyninėje Estijoje ar tolimoje Argentinoje.
Glumina tai, kad valstybės ir biurokratų įtaką stengiasi didinti bent teoriškai dešiniosiomis laikomų partijų valdoma Vyriausybė. Politikai pagaliau turėtų pripažinti, kad per daugiau nei du dešimtmečius nepavyko išugdyti pakankamai kvalifikuoto ir skaidraus biurokratinio aparato, kuris efektyviai ir teisingai spręstų visuomenės problemas ar atskirų jos grupių ginčus.
Politikai padarytų gerą darbą, jei biurokratus laikytų atokiau nuo reikalų, kuriuos pajėgūs sutvarkyti patys šalies piliečiai. Niekas geriau nei pats žemės savininkas savo interesų neapsaugos, o administracinius išteklius reikėtų naudoti kovai su galimu piktnaudžiavimu, bet ne naujoms korupcinėms landoms kurti.
