1906 m. Piotras Stolypinas, mano prosenelis, buvo paskirtas imperinės Rusijos ministru pirmininku. Vienas jo pirmųjų darbų buvo žemės ūkio reformų serija, siekiant sukurti naują smulkiųjų ūkininkų klasę. Po penkerių metų gyventojų skaičius buvo išaugęs 18,5 mln. – tai gerokai viršijo ankstesnius augimo tempus. Rusija tapo didžiausia grūdų eksportuotoja į Europą, o apie trys milijonai privačių ūkininkų – naujosios kaimo vidurinės klasės dalimi.
P. Stolypino pastangas vainikavo sėkmė ne tik dėl jo sisteminio požiūrio sprendžiant sudėtingas problemas, bet ir todėl, kad jis labai vertino ūkininkavimą. Tačiau dabartinėje Rusijoje smulkiajam ūkininkavimui teikiama gerokai mažesnė reikšmė nei didelio masto pramoninei veiklai. Praktiškumas ir greitas pelnas ima viršų prieš įvairovę ir stabilumą.
Šiandienė pasaulio ekonomika gali būti padalyta į dvi sistemas. Viena yra virtuali, paremta vertybiniais popieriais, kurioje vyksta daug ekonominės veiklos ir ja užsiima maža, bet galinga pasaulio populiacijos dalis. Antroji yra žemės ūkio ekonomika, kuri sukuria mažą pasaulinio bendrojo vidaus produkto dalį, bet tiesiogiai daro įtaką daugybei žmonių.
Platėjant takoskyrai tarp šių dviejų sistemų, stiprėja socialinė ir ekonominė įtampa. To pavyzdys galėtų būti Arabų pavasario sukilimai. Siekiant sumažinti šią spragą buvo sukurtas Jungtinių Tautų tūkstantmečio projektas, kuriame kalbama apie maisto saugumo programas. Dėl šio projekto vyriausybės nuo Afrikos iki Lotynų Amerikos viešojoje politikoje pradėjo skirti daug daugiau dėmesio žemės ūkiui.
Tačiau tik ne Rusijoje. Nepaisant vis netvaresnių socialinių sąlygų, šalies vadovai dėl dviejų priežasčių atsisako vykdyti žemės ūkio reformą. Pirma priežastis yra Rusijos nacionalinis identitetas. 1917 m. daugiau nei 80 proc. Rusijos gyventojų buvo žemdirbiai. Tradiciškai būdami pačia konservatyviausia visuomenės dalimi jie kenkė Lenino vizijai, kuri buvo nukreipta į naują žmonių rūšį – dabar priežodžiu tapusį Homo soveticus.
Tad sovietinė valdžia ėmėsi šalinti kliūtį naudodama prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją. Po to prasidėjęs badas, kurį didele dalimi sukėlė būtent kolektyvizacija, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pražudė milijonus žmonių. Vėliau tą dešimtmetį valymas ir represijos nužudė dar daugiau.
Nepaisant žmogiškosios ir socialinės kainos, priverstinė kolektyvizacija iš esmės pertvarkė šalies žemės ūkio sektorių. Tik per keletą metų daugiau nei 90 proc. šalies ūkių žemės buvo kolektyvizuota ir industrializuota. Ūkininkai virto „kolchoznikais“ (kolektyviniais ūkininkais).
Antra priežastis yra ekonominė. Po Sovietų Sąjungos griūties 1991 m. piliečiai nuskubėjo į privatizaciją. Bet kas, kas turėjo ryšių tarp galingųjų ir prieigą prie pinigų, nubėgo skabyti žemai kabančių vaisių, pradedant nafta ir dujomis. Žemės ūkis mažai ką domino: būtų reikėję pernelyg didelių kapitalo investicijų, infrastruktūra buvo per daug sunykusi, rinkos nebuvo, gauti pelno – sunku.
Nesant vyriausybės paramos ir garantijų, investicijos į žemės ūkį buvo pernelyg rizikingos. O ir patį sektorių miestiečiai laikė pernelyg primityviu. Dėl to itin pradėjęs didėti skirtumas tarp miesto ir kaimo turėjo rimtų pasekmių.
Praėjusį dešimtmetį daugiau nei 13 tūkst. kaimų išnyko. Kai kurie iš jų todėl, kad susijungė su netolimais kaimais, bet dauguma tiesiog sunyko, nes mokyklų, elektros ir galimybių trūkumas išbaidė gyventojus. Kai kuriais vertinimais, įskaitant ir gerbiamų Rusijos mokslų akademijos Geografijos instituto narių, oficiali statistika labai netiksli – ji apie 50-čia proc. nepakankamai įvertino kaimo populiacijos nuosmukį.
Nors Rusijos „vertikali valdžia“ sukūrė išpampusias, korumpuotas biurokratines struktūras, nesugebančias koordinuoti tokių vizijų kaip P. Stolypino, yra ir alternatyvus požiūris. Tai yra integruota plėtra, kurioje privačios investicijos koordinuojamos su socialinėmis programomis.
Įgyvendinant tokį požiūrį pirmiausia reikia kuklių privačių iniciatyvų, kad jos prisidėtų prie Rusijos žemės ūkio atkūrimo investuojant į smulkaus masto ūkininkavimą. Tuo pat metu reikia įgyvendinti socialines programas, kurios pagerintų kaimų socialinę infrastruktūrą (švietimą ir sveikatos apsaugą) ir patobulintų ūkininkų bei smulkių verslininkų įgūdžius.
Įprastas būdas tokius reikalus tvarkyti Rusijoje – kurti darbo vietas neturint kvalifikuotų kandidatų jas užimti – būtų bevaisis. Prieš šimtmetį P. Stolypinas suprato poreikį liberalizuoti Rusijos ekonomiką ir sukurti sąlygas vystytis privatiems ūkininkams. Jis suprato, kad smulkūs žemės savininkai gali stabilizuoti šalį, ir sunkiai dirbo, kad ūkininkavimo įvaizdis būtų teigiamas.
Jeigu jis nebūtų buvęs nužudytas 1911 m., Rusija galbūt būtų išvengusi 1917 m. revoliucijos ir jos tragiškų pasekmių, kurių daugelis vis dar jaučiamos dabar. Dabar P. Stolypino esminės idėjos gali būti įgyvendintos rinkos mechanizmų pagrindais.
Ikibolševikinę Rusiją linkęs garbinti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turėtų padaryti daugiau nei vien kalbėti apie reformą. Rusijai reikia nustoti ieškoti didingų priežasčių ir dramatiškų projektų. Šalis turėtų įgalinti visus savo piliečius – įskaitant ir kaimų gyventojus – investuoti pačius.
____________________
© Project Syndicate, 2012
