Vos susitikus vienoje sostinės Pilies gatvės kavinių, Jurga Šeduikytė tarstelėja frazę, kurią kažin ar trokšti išgirsti iš pašnekovo pokalbio pradžioje: „Šiandien nelabai turiu nuotaikos kalbėti.“ Iš tiesų prielaidų tai nuotaikai nėra daug – šalta ir lietinga diena. Kita vertus, švelnus minoras neatsiejamas nuo Jurgos kūrybos, tad taip turbūt ir geriau.
Nueiname į giliausią kavinės kampą ir prisėdame ant aukštų kėdžių. Jurga pastebi ant stalo gulinčią knygą, kurią jos laukdama skaičiau. „Apie Maskvą… Gal čia taip ruošiesi mūsų pokalbiui?“ – šypteli. Patikinu, kad tai tik atsitiktinumas, bet pokalbio pradžiai tema jau yra – Rusijos metropolis, kuriame su šeima buvo apsistojusi J. Šeduikytė.
Maskva Jurgai – jau pereitas etapas, o jei keliai į šį miestą dar kada ir nuves, priežastis bus ne ilgesys, bet muzika. „Ilgai ten užsibūti nenorėčiau. Gyventi Maskvoje nekamuojant depresijai, manau, neįmanoma. Reikia tik pasiimti iš to miesto, ką jis turi geriausia – tai kitokia kultūra ir publika, išsiilgusi dalykų, kurių neturi“, – pašnekovė lėtai atsignybia pyrago. O publika ten nuo lietuviškos skiriasi kaip diena ir naktis. Jurga sako, kad mūsiškiai labai santūrūs, išėjus iš koncerto ji pati dažniausiai klausia: „Na, tai kaip?“ Rusijoje klausimų nekyla. Reikėtų pradėti nuo to, kad mūsų kaimynai ir į patį koncertą žiūri kitaip – eina į jį kaip į didelę šventę. Jurga pasakoja: traukia iš spintų šermuonėlių kailius, o jei neturi, bent vilnones skareles. „Nes jie sau šventę daro. Tai man labai įstrigo.“ Dainininkė pastebėjo, esą jei pasieksi klausytojų širdis, tą akimirką tapsi geriausiu jų draugu. „Neaišku tik, ar tokiu, kurio neišduotų“, – priduria J. Šeduikytė. Ji teigia pasigedusi Lietuvos publikos jausmų protrūkio. Maskvoje ir per teatro spektaklį aktoriui įtikinamai vaidinant blogiuką žiūrovas nesusitvardęs gali nepatenkintas šūktelėti: „Nu što ty delaješ?!“ („Na, ką gi tu darai?!“).
Rusiškoje kultūroje auksas pelenuose žiba dar labiau. Jurga pasakoja, kaip suprato, ką reiškia būti įžymybe: „Pirmą šoką patyriau Jūrmaloje, kai nuvažiavome į popmuzikos festivalį. Ten aš pamačiau, kas yra žvaigždė – dėl savo dievukų žmonės buvo pasiruošę vienas kitam gerkles perkąsti. Jie stumdėsi, klykė, mačiau ašaras jų akyse. O pas mus garsenybės turi dovaną – kad ir pats žymiausias to laiko žmogus gali tiesiog eiti gatve ir sveikintis su praeiviais. Žmonės gerbia už tai, ką darai, o tu už tai, kad jie tai vertina. O ką reiškia būti pasaulinio lygio žvaigžde? Man atrodo, kad jie patiria daugiau kančios negu smagumo. Nuolatinis nesaugumo jausmas, ritmas, tempas…“ – susimąsto. Po trumpą pauzę palydėjusio kavos gurkšnio Jurga tęsia: „Žmogui, kuris savo šalyje atseit yra šio to pasiekęs, žinomas žiniasklaidoje, atsidurti kur kas didesnėje šalyje, kurioje niekas jo nepažįsta, – labai geras šaltas dušas. Būdas ten išlikti – tai tiesiog daryti, kas tau smagu, gera. Vienintelis kokybės svertas.“
Nauji muzikos matai
Įvairi publika Jurgai yra lyg lakmuso popierėlis. Atidžiai stebėdama ji sprendžia, ar buvo patenkinti jų lūkesčiai. Sunkoka dabar patikėti lyriškų dainų atlikėjos pasakojimu, kaip prieš pradėdama solinę karjerą ji dainavo Lotynų Amerikos melodijas – sambas, salsas, bosanovas. Tada dainininkė bendradarbiavo su argentiniečiu tango šokėju Eduardo Gimenezu, net vestuvėse pasirodydavo, taigi nestebina, kad publikos yra mačiusi visokios. Vėliau, kai pradėjo dainuoti savo melodingas ir ramias solo dainas, J. Šeduikytė pastebėjo, kaip keičiasi klausytojų reakcijos: „Gali daryti vieną po kitos salės nuotraukas ir matytum, kad publika nekinta – sėdi vis taip pat. Tik kai pašviesini, pastebi, kad kas nors užsimerkęs, kas nors dar kažką veikia.“ (Juokiasi.)
O dabar – naujas etapas, mat rudenį planuojamas albumas. Kas buvo pastaruosiuose dainininkės koncertuose, žino, jog dabar Jurga skamba kiek kitaip. „Praėjusio koncerto plakatai dar žadėjo ramią ir užliūliuojančią Jurgos muziką, o mes ten tokį roką „dėjom“, – juokiasi ji. Atlikėja nesigina – čia Maskva bus smegenis „praplovusi“ ir padėjusi užbraukti brūkšnį, nuo kurio muzika skaičiuojama kiek kitais matais.
„Lietuvoje aš jau nebežinojau, kur link eiti ir ką pasakyti. Ir ar iš viso to noriu. Mokiausi aktorystės meno, visiško nardymo po pasąmonę. Paskui ta Maskva. Suvokiau, kad reikia nebijoti nerti visai kitur. Po penkerių kūrybos metų supratau – atėjo tam laikas. Šį tą iš savo gyvenimėlio, aplinkos, tėvų „sugromuliavau“ ir papasakojau. O kas paskui? Duobė. Ir jeigu žmogus nesupranta, kad tai yra normali būsena, tai joje ir lieka arba pradeda klerku dirbti. O man atėjo tokia mintis: jei viduje nėra, reikia apsidairyti, kokie žmonės aplinkui, ir imti iš jų.“
Jūros motyvai
Rusijos sostinė – toli gražu ne vienintelis miestas, kuriame dainininkė save išbandė, ir ne paskutinis, į kurį mano keliausianti kiek ilgesniam laikui. „Mūsų šalyje iš tiesų vyksta daug nesąmonių, ir jos verčia žmones bėgti. Bet, kita vertus, nežinau pasaulyje tautos, kuri taip stipriai norėtų grįžti atgal į tėvynę. Planuoji ateitį ir vis tiek joje atsiras vietos nameliui Lietuvoje.“ (Juokiasi.)
Atlikėja tvirtina, kad mielai norėtų pagyventi dar kitoje šalyje, mat pamatė, kad kūrybai tai labai naudinga. „Tam, kad atsikratytum kompleksų, pabūti ten, kur tu mažas, niekam nereikalingas, yra be galo sveika. Aš tiesiog klausausi, kas vyksta, ir apsisprendžiu tada, kai jau reikia priimti sprendimą. O ką nors planuoti… Ką planuodavau, dažniausiai man nepavykdavo. Labai svarbu išsikelti tikslą. Jeigu tavo tikslas yra rezultatas, bus blogai. O jeigu tikslas yra ką nors daryti mėgaujantis, pamiršus rezultatą ir nebežvilgčiojant į laikrodį, kiek laiko tam skyrei, – tai jau geras ženklas“, – samprotauja pašnekovė.
Jurga prisimena įspūdingą kelionę į Naująją Zelandiją. Ten jai taip patiko, kad jeigu ne skurdžios žinios apie gyvenimo toje šalyje galimybes, ji tikriausiai būtų ten ir pasilikusi. Žinojo tik, kad namui pasistatyti didelės sumos nereikia – juk namus ten stato gipsinėmis sienomis. Dar žinojo, kad gali kiaurus metus rinkti kriaukles ir drožti iš jų žvejybos kabliukus, kurie ten tokie mėgstami turistų. „Čia būtų variantas „jeigu ką“ (juokiasi). Visada mąstai, ką darysi, kai būsi šešiasdešimties ar septyniasdešimties ir jei neturėsi pinigų. Tai va, galėčiau drožti tuos kabliukus!“ – prataria Jurga, o aš svarstau, ar juokais, ar rimtai.
Prisimenu, kad dainininkė kilusi iš pajūrio, ir matyti, jog jūros motyvai jai nesvetimi. Pasitikslinu, iš kokio vakarų Lietuvos miesto ji: „Oi, gyvenau Šiluvoje, Telšiuose, nuo antros klasės Palangoje…“ – atsidūsta. Kraustytis tai į vieną, tai į kitą miestą tekdavo dėl J. Šeduikytės tėvų – mamos chorvedės ir tėčio vargonininko – profesinių maršrutų. Į sostinę dainininkę atginė studijos. Jurgos mama buvo baigusi mokslus Muzikos ir teatro akademijoje, bet nuolatos vaikščiodavo po senuosius Vilniaus universiteto kiemelius ir net neabejojo, kad duktė turi mokytis ten. „Ko ten tikrai yra – tai istorija, aura, kuri kartais net pridengia tavo neišmanymą“, – šypteli Jurga. Savo šeimos namus dainininkė vadina užuovėja. Iš jų, matyt, nebuvo taip paprasta išvažiuoti: „Kai išvyksti iš namų, tampa labai svarbu, kaip juose gyvenai – ar situacija juose buvo „minkštesnė“ nei gyvenime, ar ne.“
Studentiškų dienų įtakos
J. Šeduikytė pasakoja, jog maždaug iki trečio studijų kurso lengvai pasiduodavo kitų žmonių įtakai. Kiek patylėjusi priduria, kad ir vėliau pasiduodavo, bet džiaugiasi, kad vis tiek atsidurdavo ten, kur jautėsi ir turinti būti. Ji kalba pavyzdžiais: „Baigus mokyklą visi sakė, kad studijuočiau prancūzų kalbą, kad esu tam gabi ir panašiai. Ėmiau aš mokytis tos prancūzų kalbos, bet paskui atlydėjau savo draugą į žurnalistikos stojamuosius ir taip išėjo, kad įstojau ir pati“, – sako atlikėja ir vadina istoriją juokinga. Prisimena, kad į klausimą „Tai nori mokytis žurnalistikos?“ atsakė: „O galiu pagalvoti?“ Komisija atmetė: „Negali“. Greitai būsimoji dainininkė suprato, kad jos prancūzų kalba nėra tokia stipri, kaip ji tikėjosi, tad pasiliko studijuoti žurnalistiką.
Didžiausias studijų košmaras J. Šeduikytei buvo „iš gatvės „parnešti“ naujieną ar reportažą“. Ji juokiasi, kad kelios studentų grupės „parnešdavo“ naujieną, jog, pavyzdžiui, ant gretimo namo stogo išaugo medis. O Jurgai visada įdomiausi buvo žmonės. Praktiką „Tele-3“ televizijos žinių tarnyboje pašnekovė prisimena su siaubu – vos per mėnesį numetė 8 kilogramus: „Ne man taip skubėti. Man reikia mažiausiai savaitės pagalvoti ir savaitės padaryti. Na, savaitinė laida dar visai įmanoma“, – kalba Jurga apie savęs ieškojimo laiką. Įdomiausia žurnalistikos dalis jai pasirodė ta, dėl kurios susitikome ir mes – interviu.
Akivaizdu, kad net ir įdomūs pokalbiai su žmonėmis ar jų stebėjimas nesusaistė Jurgos su žurnalistika ilgesniam laikui. Ji teigia, kad ypač sunkiomis akimirkomis galų gale grįžti prie tų dalykų, kurie ne tik teikia malonumą, bet ir savotiškai gelbsti. „Jeigu neini savo keliu, tai vis tiek stalčiai būna užgrūsti eilėraščiais, o mano atveju – pusiau parašytomis dainomis.“ Ji prisipažįsta, kad visą gyvenimą jaudindavosi negalinti užbaigti darbų iš karto. „Praėjusį mėnesį atsirado dainos priedainis, šį mėnesį – dar vienas posmas ir taip toliau…“ – dainininkė gūžteli pečiais. Tiesiog toks kūrybos metodas ir nieko negali padaryti.
Pažintis su Andriumi Mamontovu privertė baigti tai, kas pradėta. Tuomet J. Šeduikytė užbaigė penkias pusiau parašytas dainas, septynias sukūrė – taip išėjo pirmasis solinis albumas. Lemtingas posūkis įvyko, kai Jurga jau studijavo ryšių su visuomene magistrantūroje. Anksčiau ji dar svarstydavo, kam jai studijų reikia, bet dabar džiaugiasi – gali pati parašyti pranešimą spaudai ar ištaisyti interviu. Mintis, kad kalbuosi su kolege, žybteli, kai ekspromtu pasiteirauju, ko ji pati paklaustų, jei imtų interviu iš savęs. Jurga demaskuoja – šitos taktikos mus mokė Žurnalistikos institute. Juokais ginuosi, kad, matyt, tas paskaitas būsiu praleidusi, nes to tikrai negirdėjau. Bet J. Šeduikytė išsisuka nuo klausimo. Mums besišnekučiuojant jaučiu, kad tai ne ta pašnekovė, kuri užsimiršusi leptelės, ko visai nenorėjo.
Teatro kraštutinumai
Prabilus apie atlikėjos sutuoktinį, aktorių ir režisierių Vidą Bareikį, Jurga sako, kad jai nelabai patinka pasakoti apie žmogų, kurio tuo metu nėra šalia. Vis dėlto prakalbus apie dainininkės aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, V. Bareikis turi būti paminėtas.
Būtent Vidas į Jurgos gyvenimą atnešė teatrą. „Nieko daug apie teatrą iki tol nežinojau. Vaikščiodavau į spektaklius, bet turėjau paviršutinišką teatro supratimą. Būdavau iš tų, kurie išeidavo iš spektaklio ir klausdavo kitų: tai kaip? Kai išgirsdavau atsiliepimus, atrodydavo, kad tikriausiai taip ir yra. Tai, manau, visos tautos bruožas – neužtikrintumas, bijojimas pasakyti savo nuomonę. Baimė, kad tavęs nesupras, išauga taip, kad net nejauti, jog turi tą nuomonę ir žinai, patiko tau ar nepatiko.“
Dabar J. Šeduikytė jau nebijo pasakyti savo požiūrio ir pirmiausia pradeda nuo to, kas jai teatre nepatinka: „Nemėgstu socialinių ir politinių temų teatre, nors dabar tai yra „ant bangos“. Mano nuomone, tai dvi skirtingos sferos. Teatras privalo turėti išliekamąją vertę, o kokia ta vertė, jeigu iškeli problemą, kuri aktuali tik tuo metu. Politinio atspalvio maištas teatre manęs neveikia, tai turi būti spaudos, televizijos dalykai. Man patinka kraštutinės teatro kryptys – arba perdėm metaforinis Eimunto Nekrošiaus teatras, arba tai, ką daro Vidas su savo teatro judėjimu „No Theatre“, t. y. kalba apie šiuolaikinio teatro ir gyvenimo ribas. Būtent į E. Nekrošiaus kursą J. Šeduikytė įstojo, jaučia jam didžiulę pagarbą ir vadina puikiu mokytoju.
Apie mokytojus ir pasaulio pabaigą
Mokytojų Jurgos gyvenime ne vienas. Dainininkės manymu, tik reikia išmokti juos pamatyti. „Jei esi uždaras, tau atrodo, kad niekas nepadeda, o jei ir ateina žmogus, norintis padėti, jo neprisileidi.“ J. Šeduikytė akcentuoja, esą vienas asmuo nieko negalėtų pasiekti. Ji vis labiau įsitikina, kad į gyvenimą žmonės ateina tam, kad jį patobulintų, parodytų, ko nors išmokytų, pakeistų požiūrį ar santykį.
Jurga prisimena vieną šeimos draugą, kuris jai vaikystėje padovanojo šunį, riedučius ir krūvą rusų fantastikos knygų. Šios būsimąją atlikėją be galo sudomino, ji net pradėjo mokytis rusų kalbos, kad tik suprastų visus tuos nuostabius dalykus, kuriuos atrado knygose. Tarp gyvenimo mokytojų būta nemažai moterų, nors Jurga prisipažįsta bijojusi jų nuo vaikystės: „Žinau, kad tai kvaila, bet yra keistas jausmas, lyg jos norėtų ką nors blogo padaryti. Paskui supratau, kad ir tarp jų gali būti tokių, kurios padeda tą baimę pamiršti. Tai, pavyzdžiui, Eglė Storpirštienė, pas kurią mes laikas nuo laiko nuvažiuojame į pirtį.“
J. Šeduikytė tikra, kad dažnai moko net tik pats žmogus, bet ir santykis su juo. Ji teigia dabar palaikanti kur kas glaudesnį ryšį su savo dešimčia metų vyresne seserimi, anksčiau tokio kontakto nebūdavo. „Žinoma, svarbus mano mokytojas yra Vidas, o pats didžiausias – Adas Bareikis“, – pabrėžia Jurga ir šypsodamasi priduria, kad jos sūnelis jai atrodo tobulas, nors supranta, kad visiems tėvams jų vaikai yra patys gražiausi ir protingiausi.
„Jį auklėdama stengiuosi nedaryti to, kas man nepatiko vaikystėje. Jeigu mes visi taip tobulėtume auklėdami savo vaikus, pasistengtume neišlieti blogų savo emocijų ir užtikrintume, kad sąlygos augti būtų kuo geresnės, tai gal tikrai žmonija labiau progresuotų, – svarsto Jurga ir viltingai žvilgteli pro langą, ar nustojo lyti. – Gal tada nebūtų pasaulio pabaigos?“
