Lietuviškas kinas – kaip ir kinas visoje Europoje – gali būti komerciškai sėkmingas tik išimtiniais atvejais. Komercinės kino revoliucijos nepavyko sukelti ir žiūrimumo rekordą keleriopai pagerinusiam svieto lygintojui. Todėl lietuvišką kiną iš holivudinių iliuzijų reikia grąžinti į Europos tikrovę, o joje itin svarbus valstybės skiriamas dėmesys, ypač milijonų pavidalu.
Donato Ulvydo režisuoto filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseris Žilvinas Naujokas sako, kad praėjus beveik metams nuo filmo premjeros 2011-ųjų rudenį, pavyko išbristi iš skolų ir netgi uždirbti. „Faktas, kad rizika buvo milžiniška, bet visų tikėjimas ir darbas pasiteisino. Tai pasaka su laiminga pabaiga“, – IQ teigė Ž. Naujokas.
„Vakar galvojome pavadinimą. Donatas sakė „Tadas Blinda. Maxima“, nes rėmėjų reikia, – Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime vykusioje diskusijoje „Lietuviškas kinas Holivudo kontekste“ apie tęsinį juokavo Ž. Naujokas. – Iš tiesų antra filmo dalis nėra planuojama, nes jau pirmoji pareikalavo daug jėgų. Antros filmų dalys kuriamos pinigams susirinkti.“
Pasak prodiuserio, 2,75 mln. Lt iš 3,5 mln. Lt filmo biudžeto sudarė valstybės parama. Jo teigimu, dėl mažos šalies rinkos be valstybės paramos lietuviškas filmas atsipirkti negali.
Tačiau kinas niekur Europoje nėra pakankamai pelningas, kad išsilaikytų be valstybės ar tarptautinių fondų paramos. „Kusturica, Almodovaras, Bessonas, krūva gerai prasisukusių prancūziškų filmų, vengrų, rumunų ir pavieniai visų šalių pavyzdžiai rodo, kad filmai gali atsipirkti ir būti įdomūs ne tik savo šalies žiūrovams. Bet kad jie būtų sukurti, šalis ar industrija turi turėti ilgametę kino mokyklą, kino tradicijas ir nuolatines investicijas į kino sritį. Na, o įdėmiau pažiūrėję pamatysime, kad ir nemažą dalį išvardytų režisierių filmų biudžetų sudaro tie patys nekomerciniai pinigai iš ES, valstybinių, regioninių fondų, loterijų ir pan.“ – IQ teigė Ž. Naujokas.
Lietuvos kino visuomenėje kalbant apie lietuvišką produkciją imama vartoti ne „komercinio kino“, o „žiūroviško kino“ sąvoka. Tai – kinas, orientuotas į masinę auditoriją, į komercinį maksimumą, tačiau neturintis Holivudui būdingo finansiškai savarankiškos pramonės bruožo.
Holivudinės iliuzijos
Prodiuserė Uljana Kim, dirbusi su trečiuoju pagal pajamas lietuvišku filmu – Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“, sako, kad lietuviškas kinas dažniausiai dedamas į Holivudo kino ir tenykštės industrijos kontekstą, todėl paprastai ir keliamas klausimas: kodėl neatsiperka? „O ar turi atsipirkti?“ – klausia ji. Prodiuserės teigimu, populiariojoje sąmonėje kinas suvokiamas kitaip nei teatras ar opera: iš pastarųjų atsipirkimo nesitikima, o iš kino – tikimasi.
Jei dauguma kino visuomenės žmonių sutinka, kad kinas Lietuvoje negali būti savarankiška industrija, tai nereikėtų ir puoselėti apytuščių vilčių. Galvojimą apie kiną iš holivudinio konteksto reikėtų perkelti į adekvatesnį – europinį. Tai leistų lengviau pamatyti ir perimti geriausias Senojo žemyno kino politikos praktikas.
Bendra tendencija Europoje, pasak U. Kim, yra ta, kad dėl valstybės paramos tarpusavyje žiūroviški ir autoriniai filmai nekonkuruoja. Masiniam kinui finansavimas skiriamas iš tam skirto fondo, atrankai taikomi tam tikri kriterijai, skiriama ne daugiau kaip 50 proc. biudžeto. Meniniams, festivaliniams filmams – kitas fondas ir kiti kriterijai bei šiek tiek didesnis – iki 75 proc. siekiantis finansavimas. U. Kim priduria, kad tokią sistemą sau lengviau gali leisti turtingesnės šalys.
Prodiuserė teigia, kad iki sunkmečio valstybė per metus kinui skirdavo daugiausia apie 8 mln. Lt, o krizės metu finansavimas krito iki maždaug 4,5 mln. Pasak jos, 15 mln. per metus ar net 20 mln. Lt, kaip Estijoje – tai, ko reikia, kad Lietuvoje būtų galima per metus sukurti po 4 ar 5 filmus kasmet.
„Praktiškai skiriame pinigų 1–2 filmams per metus sukurti, ir tie yra mažo biudžeto. Apie kino vystymąsi šalyje dar sunku kalbėti, nes kol nepakils finansavimas – o tai reiškia valstybės požiūrį į kiną – tol nieko ir nebus. Bandysime mėgėjiškais darbais kažką padaryti, bet gero profesionalaus kino ir jo mokyklos, profesionalų be lėšų neišugdysime“, – IQ teigė Ž. Naujokas.
Tačiau U. Kim pabrėžia, kad Lietuvos kino padėtis nėra tragiška. Žvelgiant iš praeities perspektyvos kinas yra lėto pakilimo procese, nes prieš aštuonerius metus buvo keliamas klausimas, ar lietuviškas kinas apskritai reikalingas.
Sąlyginai nemažą Lietuvos kino kūrėjų potencialą liudija ir tai, kad 95 proc. paraiškų, teikiamų Europos Komisijos kino rėmimo fondui „Eurimages“, yra patenkinamos. U. Kim, kuri yra ir viena iš dviejų Lietuvos atstovų šiame didžiausiame Europos kino fonde, sako, kad 2006–2010 m. Lietuva filmų gamybai gavo pusantro karto daugiau lėšų, nei pati sumokėjo įnašų. Palyginimui – Lenkija gavo daugiau nei pusę, Latvija – mažiau nei pusę, Estija tik ketvirtadalį savo sumokėtų įnašų sumos.
Dar vienas ambicingas bandymas
Tačiau visa tai nereiškia, kad bandymai peržengti į komercinio kino zoną nėra reikalingi. Drąsų žingsnį žengia režisierius Emilis Vėlyvis, žinomas už filmus „Zero“ ir „Zero II“. Jo receptas: jei Lietuvos rinka per maža, sprendimas gali būti išsiveržti už jos ribų. Praėjusią savaitę prasidėjo naujo E. Vėlyvio darbo „Flight Redirected“ („Skrydis nukreiptas“) filmavimas.
Pagrindiniam vaidmeniui pakviestas britų kino žvaigždė Vinnie Jonesas, gerai žinomas iš filmų „Lok, stauk arba šauk“ („Lock, Stock and Two Smoking Barrels“, 1998 m.), „Dingti per 60 sekundžių“ („Gone in Sixty Seconds“, 2000 m.) ir „Vagišiai“ („Snatch“, 2000 m.). Vien dėl šio aktoriaus filmas gali sudominti užsienio publiką, tačiau atsakymo, ar jis sugebės tapti tikrąja prasme komercine kino juosta, teks palaukti iki premjeros, kuri numatyta 2014 m. žiemą.
Rėmėjai – ne išeitis
Filmo „Mes už… Lietuvą!“ režisieriaus Andriaus Lekavičiaus manymu, produktų ar prekės ženklų vaizdavimas galėtų ir turėtų pritraukti daugiau privačių rėmėjų, tačiau Lietuvoje tai gana nauja praktika ir jos naudą yra labai sunku įrodyti. „Dabar tai pamėginama daryti bene kiekviename filme – pradedant studentų darbais ir baigiant mūsų blockbuster (sėkmingiausi filmai – red.). Tačiau kartais tas vaizdavimas būna nelabai vykęs, kaip, pavyzdžiui, filme „Tadas Blinda“, kai gana tiesmukai vaizduojamas „Blindos“ alus“, – teigia pašnekovas.
Ž. Naujokas yra teigęs, kad privataus verslo indėlis į filmus niekaip negali atsipirkti dėl tos pačios mažos rinkos, taigi jos niekada netaps investicijomis ir bus tik parama.
Permainų dvelksmas
Jei ne viską išspręsiančius milijonus litų, tai bent jau šiokius tokius pokyčius kino politikos srityje turėtų išjudinti Lietuvos kino centras, kurį įkurti nuspręsta priėmus naują Kino įstatymą. Yra rizikos, kad ant šio centro nedelsiant bus pakartos visos ligi šiol susikaupusios problemos, nes staigių permainų centras neatneš.
Pasak U. Kim, Kultūros ministerijoje iki šiol buvo pusantro už kiną atsakingo žmogaus, kuris turėjo rūpintis viskuo nuo A iki Z, ir vien tai, kad atsiras Kino centras ir jame bus suburta daugiau kinu besirūpinančių žmonių, yra gerai. Tačiau ji pabrėžia, kad lietuviško kino likimas priklausys nuo kino visuomenės dalyvavimo. Lenkijoje, kurioje dabar kuriama po 20 filmų per metus, panašus augimo ir lobizmo procesas užtruko apie 10 metų.
„Jau pats faktas, kad kažkas rūpinasi kinu, kuria veiklos gaires, yra džiuginantis. Aš asmeniškai manau, kad Lietuvos kine kažkas pagerės per 5–10 metų. Duok Dieve“, – jai antrina Ž. Naujokas.
