Ar palestiniečių lyderį Yasserą Arafatą galėjo ištikti toks pats likimas, kaip Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pasipriešinusį, Didžiojoje Britanijoje prieglobstį radusį ir 2006 m. poloniu nunuodytą buvusį KGB karininką Aleksandrą Litvinenką? Toks klausimas šią savaitę vėl plačiai keliamas Prancūzijos žiniasklaidoje.
Polonio, ypač nuodingos medžiagos, – žmogui mirtiną dozę sudaro milijoninė gramo dalis – buvo įdėta į A. Litvinenkos arbatą ir, nepaisant paties geriausio gydymo, prieš šešerius metus Londono ligoninėje disidentas užgeso per tris savaites.
Prabėgus 8 metams po įvairiausiais gandais ir mitais apipintos Y. Arafato mirties Prancūzijoje, šalia Paryžiaus esančioje Persi karinėje ligoninėje, užvirė diskusijos dėl galimo jo nunuodijimo poloniu. Liepos pradžioje televizija „Al Jazeera“ paskelbė dokumentinį filmą apie tai, jog ant Y. Arafato drabužių ir daiktų, kuriais jis vilkėjo ir turėjo prieš mirtį, buvo rasta „nenormaliai daug“ polonio-210 pėdsakų. Tyrimus atliko Šveicarijos miesto Lozanos radiofizikos institutas. Praėjusį antradienį politiko našlė Suha Arafat savo ir nepilnametės jų dukros Zahwa vardu Prancūzijoje padavė ieškinį nežinomiems asmenims dėl nužudymo.
Paslaptys, gaubiančios Y. Arafato mirtį, sukiršino ir jo paties šeimą. Politiko sūnėnas ir velionio vardu pavadinto fondo prezidentas Nasseras al-Qidwae viešai apkaltino Izraelį jo dėdę nunuodijus poloniu. S. Arafat netrukus išplatino pranešimą spaudai, kuriame pareiškė atsiribojanti nuo šių N. Al-Qidwae pareiškimų. Dėl buvusio sutuoktinio mirties politiko našlė nekaltina jokios šalies ar asmens ir teigia tik norinti išsiaiškinti tiesą, nors ankstesniuose savo pareiškimuose S. Arafat be užuolankų teigė tikinti nužudymo versija ir vis primindavo, jog Izraelis ir JAV jos vyrą laikė taikos kliuviniu Artimuosiuose Rytuose. Izraelio vyriausybė visus kaltinimus neigia ir laiko juos „neteisingais ir skandalingais“.
Šią savaitę duotame išskirtiniame interviu prancūzų dienraščiui „Le Figaro“ S. Arafat kritikos strėles paleido į Persi karinę ligoninę, kurioje jos vyras mirė. Liepos pradžioje, po Lozanos instituto tyrimo kilus rimtiems įtarimams, jog palestiniečių lyderis galėjo būti nunuodytas poloniu, našlė kreipėsi į ligoninę prašydama gydymo metu surinktų velionio kraujo ir šlapimo mėginių, kad juose būtų galima atlikti polonio paiešką.
„Gavau atsakymą, kuriame teigiama, jog kraujo ir šlapimo mėginiai buvo sunaikinti prieš ketverius metus. Tai mane intriguoja. Kodėl buvo sunaikinta dalis medicininės bylos žinant, jog bet kuris asmuo į teisėsaugą su skundu gali kreiptis 10 metų po artimojo mirties. Juolab kad Y. Arafatas buvo ne koks nors paprastas asmuo, o valstybės vadovas“, – šios savaitės pradžioje „Le Figaro“ puslapiuose stebėjosi ir piktinosi palestiniečių lyderio našlė.
Pasak S. Arafat, prancūzai jai prisipažino nežiną, nuo ko išties mirė jos vyras. „Kelia nuostabą tai, jog Prancūzija, suvereni šalis, nežino, nuo ko gydomas vienoje iš jos ligoninių mirė kitos šalies vadovas“, – sakė našlė. Ji sutinka, kad Palestinoje palaidoti jos vyro palaikai būtų ekshumuoti. Tam sutikimą jau davė ir Palestinos valdžia. Pasak našlės, klausimą dėl palaikų iškasimo rugsėjį svarstys specialiai šiuo tikslu šaukiamas arabų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas.
Buvusio palestiniečių lyderio žmona vis dėlto toliau siekia atokiai laikytis nuo bet kokių galimų politinių insinuacijų. „Mano vyras mirė keistai. Yra požymių, kurie leidžia manyti, kad jis buvo nunuodytas. Tačiau supraskite mane teisingai: mano veiksmai yra asmeniniai ir apsiriboja šeimos aplinka. Ieškoti tiesos yra mano kaip motinos ir žmonos pareiga, atmetant visą politinį kontekstą. Mano dukra turi teisę žinoti“, – svarstė našlė ir pridūrė, jog Prancūzijos teisėsauga ji pasitiki.
Skundas buvo perduotas Paryžiaus priemiesčio Nantero teismui. Ar Prancūzijos teisėsauga imsis tirti šį skundą, kol kas nėra aišku. Y. Arafatas mirė Prancūzijos teritorijoje, tačiau jo galimas apnuodijimas įvyko užsienio šalyje. Kaip tik dėl šios priežasties, siekdami, kad byla dėl teisėsaugos kompetencijos stokos nebūtų atmesta, politiko našlės advokatai ieškinį padavė dėl nužudymo, o ne dėl nunuodijimo.
97 proc. pasaulinių polonio-210 atsargų kasmet išgaunami atominius ginklus anksčiau gaminusio Rusijos atominės energetikos centro „Avangard“ reaktoriuje. Jo darbą kontroliuoja Rusijos valdžia, o Tarptautinei atominės energetikos agentūros kontrolei jis lieka neprieinamas, kaip ir Izraelio Negevo dykumoje esantis reaktorius.
Po kelių rimtų mokslinių tyrimų šiandien jau nebėra ir menkiausios abejonės, jog buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką 2004 m., kuomet jis pretendavo tapti Ukrainos vadovu ir buvo vienas Oranžinės revoliucijos lyderių, taip pat buvo mėginama nunuodyti, tik ne poloniu, o dioksinu užkrėstu maistu.
Ženevos universitetinėje ligoninėje dirbantis toksikologijos profesorius Jeanas Saurat prieš porą metų garsiajame medicinos žurnale „The Lancet“ publikavo jo ekipos atliktą tyrimą apie dioksino poveikį organizmui. Jis rėmėsi V. Juščenkos medicininiais duomenimis ir stebėjo, kaip jo organizmas šalino nuodus.
