Po pirmųjų dvejų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės olimpiadoje rungtynių apima netvirtumo jausmas, pro kurį kol kas nežymiai smelkiasi menkas vilties spindulėlis.
Po triuškinamo pralaimėjimo Argentinos rinktinei pasiekta solidi, tačiau nusiraminti vis dar neleidžianti pergalė prieš Nigerijos ekipą. Nors daugelis ekspertų ir sirgalių po antradienio dvikovos kalbėjo apie rinktinės atsitiesimą, apie pagaliau sugrįžusį įprastą žaidimą ir tolesnes pergales, nereikia būti tokiems drąsiems.
Nepaisant to, jog Nigerijos rinktinė tapo didžiausia olimpinio atrankos turnyro Venesueloje staigmena, žaidimas prieš ją negali būti lakmuso popierėlis, patikrinantis mūsų rinktinės tikrąjį pajėgumą. Nigeriečiai neabejotinai yra labai atletiška ir talentinga rinktinė, tačiau žaidimo drausmė ir taktika jai yra svetimas dalykas. Neretai afrikiečiai bandydavo tiesiog apibėgti ir peršokti per Lietuvos krepšininkus lyg per tvorą.
Nors Nigerijos krepšininkai atkovojo net 21 kamuolį po mūsų komandos krepšiu, šias papildomas progas jie švaistė į visas puses – neparuošti metimai per rankas, nepatogūs tritaškiai arba klaidos bandant žūtbūt prasiveržti prie lietuvių krepšio.
Tuo tarpu Lietuvos krepšininkai puikiai apsigynė individualiai, neleido varžovams laisviems mesti iš toli (nuo ko lietuviai jau buvo nukentėję Venesueloje) ir protingiau sužaidė puolime, o tai lėmė svarbią ir užtikrintą pergalę – 72:53.
Vis dėlto į akis krinta vienas aspektas, kuris buvo labai opus ir per pirmąsias rungtynes su Argentina. Vos tik lietuviams nepasiseka keletas epizodų, vos tik varžovai perima porą kamuolių ir pelno greitus taškus, Lietuvos rinktinėje prasideda panika. Žaidėjai stengiasi žūtbūt panaikinti varžovų padarytą darbą individualiomis pastangomis, skubotais perdavimais, sunkiais metimais. Tai paskatina chaosą aikštėje, kuris baigiasi arba minutės pertraukėle, arba – retais atvejais – kažkam vis dėlto pavyksta nuraminti komandos draugus ir įkvėpti toliau laikytis žaidimo plano. Kuo toks chaosas baigėsi rungtynėse su Argentina, puikiai matėme. Rinktinės kapitonas Linas Kleiza teigė, jog žaisdami po vieną ir nesidalydami kamuoliu lietuviai nieko nepasieks.
Antrosiose rungtynėse jau pamatėme kitokį vaizdą, tačiau vis dar išlieka ta mažytė panikos nuotaika, kurią kaip įmanoma greičiau reikia išgyvendinti.
Lietuvos rinktinė neabejotinai turi dar daug rezervų. Kol kas visiškai dingę rinktinės snaiperiai, kuriais dažniausiai remdavosi komandos puolimas. Simas Jasaitis dar nėra atsigavęs po traumos ir net nepanašus į tą Simą, kokį visi buvo pripratę matyti. Jonas Mačiulis ir Mantas Kalnietis, regis, pasiėmė trumpas atostogas po turnyro Venesueloje. Tiesa, Mantas šiek tiek reabilitavosi septyniais rezultatyviais perdavimais ir tik viena klaida rungtynėse su Nigerija.
Blogiausias turbūt dalykas kol kas yra tas, jog treneris Kęstutis Kemzūra dar neranda to tikrojo smogiamojo penketo, kuriam būnant aikštėje varžovai tiesiog trauktųsi iš kelio. Kas geriau – M. Kalnietis ar Š. Jasikevičius? Kada rinktinė atrodo solidžiau, ar aikštėje būnant Dariui Songailai (kuris kol kas atrodo stabiliausiai), ar Jonui Valančiūnui? Vienintelis Linas Kleiza dabar atrodo pasitikintis savimi.
Tokia situacija leidžia atrasti vis naujų kozirių (kaip Nigerija netikėtai „atrado“ Antaną Kavaliauską). Tačiau bet kuri rinktinė privalo turėti pagrindą, kurio pastangomis būtų varomas visos komandos variklis. Lietuviai turi daug potencialo tą pagrindą surasti, tačiau dabar jau nebeliko laiko eksperimentams – ketvirtadienio rungtynės su prancūzais bus didžiausias išbandymas, kurio metu viskas turi atsiskleisti ryškiausiomis spalvomis.
