Nors A energinio naudingumo klasei priskiriami pastatai šildymo sąskaitą gali sumažinti 7 kartus, šiandien jie mažai kam įdomūs. Bet prioritetai rinkoje ateityje keisis.
Po aštuonerių metų visi naujai iškilę pastatai ES šalyse turės visiškai nešvaistyti energijos. Kitaip tariant, atitikti itin aukštą energinio naudingumo A klasę. Pagrindinis A ir C klasės energinio naudingumo statinių skirtumas – energijos sąnaudos vienam kvadratiniam metrui pastato ploto. Šiuo metu statomuose C klasės pastatuose jos gali sudaryti 100–200 kWh/m2, o A klasės statiniuose jos yra keliolika kartų mažesnės ir siekia 10–15 kWh/m2 ar mažiau.
Bet akivaizdu, kad į aukščiausią klasę šiandien statytojai praktiškai netaiko. Remiantis Statybos produkcijos sertifikavimo centro informacija, iš daugiau kaip 4 tūkst. sertifikuotų gyvenamosios paskirties statinių A klasės sertifikatus turėjo vos 8 pastatai.
Atsipirks per dešimtmetį
Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis pastebėjo, kad pagal šiandien Lietuvoje galiojančius teisės aktus reikalaujama, kad naujai statomi namai būtų ne mažesnio standarto kaip C klasė. „Problema ta, kad statytojai C klasę traktuoja kaip aukščiausią, nors ji yra žemiausia riba, kurią privalu pasiekti“, – sakė asociacijos vadovas.
Aišku, viskas atsiremia į pradines investicijas. Norint pastatyti energiškai efektyvų pastatą reikia rinktis kokybiškesnes medžiagas, jų naudoti daugiau, be to, statyboms reikia atitinkamai ruoštis nuo pat pradžių ir parengti specialų pastato projektą. Statytojai tvirtina, kad Lietuvos klimato sąlygomis A ar net A+ klasei pasiekti užtenka pasyvių architektūrinių ir techninių sprendimų, naudoti tokių novatoriškai skambančių, bet brangių dalykų kaip atsinaujinantys energijos gamybos šaltiniai ar rekuperacinė vėdinimo sistema, nėra būtina.
Statybines medžiagas tiekiančios bendrovės AEROC vadovas Alvidas Musius skaičiavo, kad energiškai efektyvaus A klasės pastato kaina, palyginti su C klasės pastatu, yra apie 6–10 proc. didesnė. Tačiau šis kainos skirtumas išnyksta ateityje, nes sutaupoma didesnė šildymo išlaidų dalis.
A. Musius kaip pavyzdį pateikia Estijoje, Saremos saloje, pastatytą individualų gyvenamąjį 165 kv. m namą, kurio šildymas per metus atsieina 1,2 tūkst. litų. Už tokio paties ploto C energinio naudingumo klasės namo šildymą tektų mokėti apie 7,4 tūkst. litų per metus. Vadinasi, per dešimtmetį mažesnės sąskaitos už šildymą padėtų sutaupyti apie 60 tūkst. litų ir kompensuotų statybų kainos skirtumą. Jeigu energijos išteklių kainos per dešimtmetį išaugtų, tai energiją taupantis statinys atsipirktų per dar trumpesnį laiką.
Energiją taupantys statiniai gali būti patrauklūs ne vien dėl to, kiek jie padės sutaupyti per ilgesnį laikotarpį. A. Vaičiulio teigimu, po kelerių metų tokių namų kaina turėtų padidėti, nes rinkoje jų bus mažuma, o artėjant ES direktyvos įsigaliojimui jų paklausa rinkoje išaugs. Tiesa, kol kas taupiais namais domisi tik vienetai arba, kalbant statytojų žodžiais, „išmanieji pirkėjai“.
Pardavė du namus
Nuo 2009 m. statybų bendrovė „Veikmė“ pastatė tris aukščiausio energinio naudingumo klasei priskiriamus individualius namus šalia Vilniaus esančioje Gulbinų gyvenvietėje. Kaip pasakojo bendrovės direktorius Eugenijus Zaremba, pirmą namą užtruko parduoti per 2, antrąjį – per 6 mėnesius, o trečiajam pirkėjo ieškoma jau beveik metus.
„Susidomėjimas šiais namais didelis, bet juos įsigyti ryžtasi specialistai arba žmonės, kuriuos vadinu „išmaniaisiais pirkėjais“. Jie pirmiausia domisi techninėmis namo ypatybėmis, ar patogu jame bus gyventi, ar namas taupiai vartos energiją“, – apie potencialius taupių namų pirkėjus kalbėjo E. Zaremba.
Didesnę tokių namų paklausą pašnekovas linkęs sieti su pasikeitusiu požiūriu į būstą. Lūžis, anot jo, įvyktų tada, jei iniciatyvą parodytų valstybinės institucijos ar savivaldybės, pastatydamos ar renovuodamos į aukšto energinio naudingumo klasę visuomeninės paskirties pastatą. Tokiu pavyzdžiu kaip tik gali tapti Vilniaus miesto savivaldybė, liepos viduryje paskelbusi apie sumanymą Žirmūnuose pastatyti 8 ekologiškus ir taupius daugiabučius ilgalaikei nuomai. Planuojama, kad šių daugiabučių energijos poreikis bus 35 kWh/m2.
Tiesa, kol kas savivaldybės atstovai linkę kalbėti apie gražiai skambančius, tačiau itin brangiai kainuojančius sprendimus kaip saulės baterijos, vėjo turbinos ar geoterminis šildymas. Todėl kol kas tai primena dar vieną Vilniaus mero Artūro Zuoko viešųjų ryšių užmojį, o ne investiciniu požiūriu gerą pavyzdį.
Įvertina retai
Nekilnojamojo turto rinkos ekspertų teigimu, daugelis pirkėjų apie energinio naudingumo klasę kol kas nėra linkę galvoti. „Sunku kažką pasakyti, nes rinka neskiria nei A, nei C klasių. Aišku, galbūt yra individualių poreikių, bet bendrai rinkoje poreikis minimalus“, – apie paklausą rinkoje kalbėjo nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis.
Pašnekovas samprotavo, kad pirmą būstą perkantys jauni žmonės labai toli į priekį negalvoja, jį dažniausiai pakeičia nepraėjus 10 metų, todėl tai, kad brangesnis būstas per ilgesnį laiką atsiperka dėl mažesnių šildymo sąnaudų, jiems neatrodo aktualu.
Jam antrino ir nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „NEWSEC Re&Solution“ tyrimų ir analizės paslaugų Baltijos regionui vadovas Mindaugas Kulbokas, kurio teigimu, vieta ir kaina išlieka svarbiausiais aspektais renkantis būstą. „Statytojai projektuoja minimalius reikalavimus atitinkančius namus, nes visa kita yra nematomi ir iš karto sunkiai pajuntami pranašumai, už kuriuos mokėti papildomai niekas nenori. Be to, pirkėjui ar nuomininkui kur kas svarbiau faktas, t. y. kiek realiai kainuoja pastato išlaikymas, o ne popierinis dokumentas“, – sakė jis.
M. Kulboko žodžiuose yra tiesos, nes dabartiniai energinio naudingumo sertifikatai išduodami remiantis vien teoriniais skaičiavimais – pagal statytojo pateiktą dokumentaciją. Kadangi statybų metu neretai tenka nukrypti nuo pirminio projekto, tai galutinis rezultatas nuo pradinio sumanymo skirsis. Vadinasi, ir pastatui suteiktas sertifikatas ne visais atvejais atspindės tikrąją padėtį.
Poreikio tikimasi ateityje
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius nekilnojamojo turto pirkėjų įpročius linkęs aiškinti kiek kitaip. „Kai nerimas dėl ekonomikos stabilumo sumažėja tik laikinai, o pajamos neauga, kaina renkantis būstą itin svarbi, todėl kol tokia statyba neatpigs, tikėtis didesnio proveržio neverta. Situacija turėtų keistis augant visam ūkiui arba artėjant ES nurodytam 2020 m. terminui: dėl augančios paklausos turėtų atsirasti daugiau ir pigesnių technologijų, reikalingų energetiškai efektyviausiems namams statyti“, – prognozavo jis.
Anot M. Statulevičiaus, jau dabar kai kurie statytojai randa būdų, kaip ekonominės klasės daugiabučiuose įdiegti standartus, reikalingus B klasės energinio naudingumo kategorijai. Būtent šiai kategorijai priskiriama ir nemaža per pastaruosius kelerius metus pradėtų plėtoti ir jau pabaigtų daugiabučių projektų dalis sostinėje. Ateityje tokių sprendimų daugės, o jų paklausa skatins konkurenciją ir mažins statybos kainas.
Neišeina nepritarti ir A. Vaičiulio pateiktam argumentui. „Kaip prieš 10 metų benzino litras kainavo vos 2 litus, visi važinėjo su dideliais varikliais ir nesuko dėl to galvos. Šiandien daugelis automobilių pirkėjų ieško tokių transporto priemonių, kurių degalų sąnaudos neviršija 5–6 litrų 100 kilometrų“, – pavyzdį pateikė A. Vaičiulis.
Tiesa, daugelis sovietiniais laikais statytų pastatų patenka į F ar G, t. y. žemiausias energinio naudingumo kategorijas, todėl ankstesni šiame straipsnyje išdėstyti svarstymai, kad žmonėms derėtų rinktis A, o ne B ar C klasės namus, gali atrodyti kaip antraeilės reikšmės. Vis dėlto tai aktualus renovacijos klausimas. Jei šiandien renovuojant senus namus pasiekiama tik C energinio naudingumo klasė, po aštuonerių metų tokie namai vėl bus vadinami energiškai neefektyviais ir prašysis remonto.
