Šįmet Lietuvos vasara karšta ir lietinga. Subtropikai kas antrą dieną. Kažkur Vakarų laikraščiuose vėl ir vėl padvelkia euro laidotuvėmis ir atostogų rojumi laikytinų šalių bankrotu. Per daug gerovės už skolintus pinigus. Tačiau, nepaisant oro, Viduržemio jūros pakrančių ekonomikos, nepaisant Lietuvos politinio elito ir valdininkų skonio, net nepaisant visų turtuolių ir varguolių panašumo, vasara kaskart išveja mus į ilgesnę ar trumpesnę emigraciją.
Susispiečia atokiau nuo susisvarbinusio Centro net tie, kurie jam priklauso, kurie iš jo gyvena. Išjungia televizorius, nes net juose ištinę portretai emigruoja į išsitarnautas atostogas. Vasarą atsiranda mažytės trumpalaikės bendruomenės, kurios nežiūri televizijos, ypač rusų, ir ją it vaizduotės neturintys šunyčiai sekiojančios Lietuvos TV. Ilsimasi nuo protokolinių šypsenų, biurokratinių procedūrų ir rūmų intrigų. Lankomi dar likę bičiuliai, giminės, muziejai. Vasarą emigruojama nuo to gyvenimo, kuriame dėl karjeros, pinigų, galios, primityviausių libido poreikių aukojamas individualumas, spontaniškumas, nuoširdumas, net kaip visada per vėlai ateinanti senatvės išmintis.
Daugiau laiko knygoms skiriantis skaitytojas, kuris nenusisuka ir nuo internetinės žiniasklaidos, kaipmat turėtų užuosti, kad mano komentaro pavadinime metaforiškai susiliečia dvi visiškai priešingos lietuvių plunksnos meistrų įžvalgos. Viena priklauso rašytojui Valdui Papieviui – Vienos vasaros emigrantai, kita – jautrios sielos žmonių nemėgstamam Andriui Užkalniui, ne per seniausiai savo komentare lrytas.lt išplakusiam neklaužadas varguolius. Gal ir atrodo keistai, bet mėgstu abu šiuos autorius, gundančius pasidžiaugti didėjančia lietuvių įvairove ir leidžiančius per anksti nenumirti iš nuobodulio. Priminsiu, kad savo grakščiame romane Vienos vasaros emigrantai V. Papievis palietė ankstyvas posovietinio išėjimo į laisvę ir didįjį pasaulį patirtis. A. Užkalnis savo pasirinkta publikos erzinimo maniera griebė stačiai už gerklės klausdamas: kuo skiriasi lietuvių elgsena gimtinėje ir emigracijoje? Pasirašau po jo atsakymo versija: emigracijoje užmirštamas varguoliškas mykimas, kad valstybė ir kiti yra už mane atsakingi, kad už visas mano bėdas kalti turčiai ir valdininkai. Kaipmat emigracijoje suvokiama, jog viskuo šiame gyvenime teks pasirūpinti pačiam ir atsakyti pačiam.
Taigi, prabildamas apie vasaros atostogų emigracijos grožybes Lietuvoje sujungiau tas dvi – nuoširdžią paryžietišką kliošaro emigracijos nuotaiką su negailestingu A. Užkalnio pamokslu – užmirškime stipendijas, grantus, biudžetus… Vasara Lietuvoje atidengia vidinius mūsų kultūros aruodus, kurie nerūpi ir negali rūpėti ministeriniam klerkui, neįstengiančiam pabėgti nuo minties, kad kultūra yra tai, kuo jie suinteresuotųjų būrelyje rūpinasi. Ir nieko čia nepadarysi. Atostogų emigracijoje metu pasitikrinama, kiek galime patys groti, dainuoti, vaidinti, drožti, tapyti, žaisti, kalbėti ir fantazuoti, nesukdami galvos, kaip visa tai įvertins susisvarbinęs ministerinis beraštis. Klajonės po gaivinamas tuštėjančios Lietuvos sodybėles neretai – o man atrodo, kad vis dažniau ir dažniau – parodo, kiek daug žavių ir autentiškų meno mažumynų yra joje išsislapsčiusių. Kažkur daržinėje džiazuojama, kitur – geros poezijos skaitiniai, teatras be bilietų ir profesionalų.
Ne, nesakau, kad vasarą paaiškėja, jog namuose muzikuojame it vokiečiai ar olandai. Tikrai ne. Sovietinė profesionalizmo inercija vis dar verčia atrinkinėti ir specializuoti talentus. Visi kiti – marš prie TV ekranų! Tačiau akivaizdžiai daugėja ne konkursams skirtų meninių akcijų. Lietuvių individualėjimo, įvairovės, savaveiksmio meno akto poreikis auga – reikia tik apispręsti, kad tikro kultūros gyvenimo negalima pajausti per stiklą. Tai tik medaus laižymas per stiklainio šoną. Trumpomis vasaros emigracijos akimirkomis juk pajuntame, kad viskas atsiranda iš nieko – tiesiog reikia prisiimti atsakomybę kažką daryti pačiam. Kažką, kas nėra darbas už pinigus. Kas nėra garbės ir galios siekinys.
Tai įvyksta tuomet, kai kur nors Panemuny, žaviame slėnyje, tarp visų pamiršto kaimelio ir antraisiais namais tampančio kolektyvinio sodo, jaunų žmonių grupelė pagroja Bachą ir Vivaldi. Pasipuošusios moterėlės, suvargę kelių vyrų veidai, būrelis vasarai emigravusių miestiečių – tai nuostabaus spektaklio scenerija. Šiame fone iš tiesų ryškėja ir kai kurių valstybės mokesčių mokėtojų pinigais finansuotų meno akcijų vertė. Anykščių dainų slėnyje džiazo, operos ir lietuviškos mitologijos misterija arba Žemaitkiemio daržinėje šviežiai suskambantys muzikos garsai. Suprantu, kad šis tikrai neišgalvotas vaizdinys skamba it XIX a. romantiko idilė. Bet ką daryti, jei netikiu ministerine kultūra? Juk dar anksti grįžti į darbą.
