Tautvyda Marcinkevičiūtė
Tautvyda Marcinkevičiūtė, ėmusi žaisti žodžiais, juos skiemenuoti, dėlioti apostrofus ir taip kurti savo poetinę kalbą, atsitiktinai atrado, jog jos eksperimentai turi mokslinį atitikmenį. Kaip rašydama eilių knygą „Greitaeigis Laiko liftas“ įsitikino, kad teorija eina praktikos įkandin, poetė pasakojo Ievai Rekštytei.
Kokią vietą „Greitaeigis Laiko liftas“ užima greta kitų jūsų knygų, kuo ši išskirtinė?
– „Greitaeigis Laiko liftas“ įdomi savo eksperimentais ir kūrybiniais ieškojimais. Ją rašydama buvau įsitikinusi, kad galima kurti tik taip: skiemenuojant, uždedant apostrofus ir pan. Tartum kurdama naują savo kalbą, kuri turėtų charakterizuoti mane pačią. Knyga išsiskiria ir tuo, kad tai įvairių stilių derinys. Čia aš naudoju ir klasikinį eilėraštį, ir nerimuoju – rašau baltosiomis eilėmis. Ši knyga man svarbi ir emociškai. Kai eksperimentai susilieja su jausmu, išeina visiškai kitokia kokybė.
„Greitaeigis Laiko liftas“ yra vienas paskutiniųjų Rašytojų sąjungos leidyklos dailininko Romo Oranto darbų. Kalbėdamas apie knygos apipavidalinimą jis pamėtėjo mintį, kad ieškodamas rakto į mano eiles įsivaizdavo sankryžas, susikirtimus. Jau vėliau, žvelgdama į kompiuterio ekraną su knygos maketu, supratau, kad ši mintis atėjo ne šiaip sau, o iš aukščiau.
Kaip atsiranda jūsų eksperimentai ir žaidimai su žodžiais? Ekspromtu ar nuolat keičiant, bandant, dėliojant?
– Jiems reikia didelio kūrybinio įkvėpimo. Be jo žodžiai tiesiog nelimpa vienas prie kito ir kalbi paprastai, lyg buityje. O įkvėpimo akimirką žodis kaip koks varpelis šventykloje skambteli, jam atsišaukia kitas, paskui dar kitas ir taip kuriamos naujos prasmės. Teoriškai tai lyg nauja kalba, kuri būdinga mano poetikai.
Eilėraštyje „Išprotėjęs Protėjas“ rašoma: „Gyvenimas – spektaklis, kuriame, būdama su vaikais, aš kuriu vienokį vaidmenį, kitokį su draugais ar visai nepažįstamais žmonėmis? Bet ar aš pažįstu save?“ Ar poezija jums padeda pažinti save?
– Taip, nes poezija kartu yra ir psichologija, filosofija. Tik žodžiai parenkami kitaip, kiekvienas yra įkrautas emocijos, kuri turi turėti visuotinę prasmę. Kad kitas žmogus, perskaitęs eilėraštį, susitapatintų su autoriumi. Nemanau, kad atviravimas poezijoje yra vertybė. Be abejo, poetas turi remtis savo asmenine patirtimi, bet kartu ir mūvėti kokią nors kaukę. Jeigu rašytum be jos, tai jau būtų nebe poezija, o dienoraštis.
Tautvyda Marcinkevičiūtė, „Greitaeigis Laiko liftas“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m., 148 p.
Knygos pavadinimas „Greitaeigis Laiko liftas“ sufleruoja paklausti apie laiką. Juoba kad knygoje kalbate apie sukauptą gyvenimo bagažą, vaikus, draugus, laiko požymius: senyvus tėvus ar ligas. Kiek jus jaudina laikas?
– Laikas visada išlieka tas pats Chronas, ryjantis savo vaikus. Nuo jo niekur nepabėgsi, nepasislėpsi. Jis nesikeičia. Keičiamės tik mes. Aš stengiuosi laiko neapeiti, bet rašyti apie tai, kas man tuo metu svarbu ir kas vyksta tuo laiku, kai gyvenu, kuris yra jau nebe jaunystė, bet dar ir ne senatvė. Tai turiu užfiksuoti poezijoje. Greitaeigiu Laiko liftu galima kilti į begalybę ir priartėti prie absoliuto.
Rašote, kad poezija yra kažkas tarp teorijos ir svaigaus įkvėpimo. Ko vis dėlto reikia daugiau?
– Teorija lieka teorija, o praktika – praktika. Čia kaip du susisiekiantys indai, nors kartais jie net ir nesusisiekia. Rašydama knygą, eilėraščius žiedžiau kaip keraminius puodus – atskirai. Kai įkvėpimas lėmė vieną ar kitą eilėraštį, iš jų susiklostė knyga. Ir jau tada turėjau omenyje kelią, kuriuo norėjau eiti. Tai buvo mano požiūris į kalbą, mano eksperimentai ir nepaprastai man patinkantis išdykėliškas žaidimas su kalba. Supratau, kad rašydama jaučiuosi visiškai laisva, galiu rašyti, kaip ir ką noriu, ir man nesvarbu, koks bus knygos įvertinimas. Skaitydama šveicarų lingvisto Ferdinando de Saussure’o knygą atradau sąvoką, kuria jis apibrėžia tai, ką jau dariau poezijoje. Taigi išeitų, kad pirmiausia buvo praktika – vidinis nušvitimas, įkvėpimas, eksperimentai su kalba ir tik paskui teorija, kuri iš esmės nėra tokia jau svarbi, bet buvo įdomu ja pagrįsti savo žaidimą.
West-uvės amžinybėj
Ar aš dar šoksiu savo vestuvėse?
Loreta Asanavičiūtė
(…)Tą dieną ves ne Tave, bet Tu vesi minias žmonių, trokštančių išsaugoti savo laisvę, išplėštą ir tavo gyvybės kaina, gyvybės, paaukotos žemiškajam gyvenimui, bet išsaugotos amžinajam. Ir amžinajame gyvenime Tave ves gražus jaunuolis, vardu Žygdarbis, išnešęs Tave ant rankų iš paklaikusio pasaulio, ir Tu šoksi savo west-uvėse fan-Dang’us ir valsus, visus savo mėgstamiausius šokius, ir darželį ar mokyklą pradėję lankyti berniukai, kurių naujos kartos po Tavo jau įvykusių west-uvių vis gims ir gims, vis tiek svajos Tave vest-i užaugę taip, kaip Tu ved-i juos į savęs pažinimą kaskart vis kitaip, amžinai jauna nuotaka Angelo veidu (…)
2009 01 14
