Marius Ivaškevičius, „Išvarymas: vieno obuolio kronika“, „Apostrofa“, 2012 m., 161 p.
M. Ivaškevičius kasasi po lietuviško mentaliteto šaknimis
Akivaizdu, kad „Išvarymas“ jau yra tapęs kultūriniu reiškiniu, kuriuo, t. y. paprastu klausimu „ar matei/skaitei „Išvarymą“?“, pastarąjį pusmetį buvo matuojama daug kas – išsilavinimo ir kultūros lygis, buvimas diskurse ar net draugystė. Ovacijomis pasibaigusi penkių valandų teatrinė šios Mariaus Ivaškevičiaus pjesės premjera Nacionaliniame dramos teatre tapo ne tik įdomiausiu teatrinio sezono įvykiu, geriausiu nacionalinės dramaturgijos pastatymu, bet ir vienu mėgstamiausių jaunosios kartos žiūrovų spektaklių. O viskas prasideda, žinoma, nuo medžiagos, t. y. pjesės. Ja M. Ivaškevičius po žavingai stilizuotų, istoriškai perkonstruotų, praėjusių amžių romantinę senobę demonstruojančių „Madagaskaro“ ir „Mistro“ stačia galva neria į pastarąjį dešimtmetį ir pavojingai įsiurbiančius socialinius verpetus. Neria skaudžiai ir skradžiai, todėl ir žaismas čia visai kitas, lygiai kaip ir žaidėjų figūros.
„Išvarymo“ rašymo istorija prasidėjo prieš porą metų bendro Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro (TKIEC) ir Lietuvos diplomatinės atstovybės Didžiojoje Britanijoje lietuviškos dramaturgijos sklaidos projekto „Lietuvių drama Londone“ metu. Šiuo projektu buvo siekiama „inicijuoti naują lietuvišką pjesę, analizuojančią pastarųjų dešimtmečių lietuvių emigrantų gyvenimo Londone realijas, ir pristatyti ją Lietuvoje bei Londone“. Akivaizdu, kad M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ jau tapo solidžiu šio projekto pirmuoju išsipildymu.
Tai pjesė apie lietuvių emigrantų gyvenimą Londone. Pjesė itin autentiška, kupina M. Ivaškevičiaus kūrybinės rezidencijos Londone metu išgirstų tikrų žmonių istorijų ir jų nuotrupų, kūrybiškai besitransformavusių į dramaturginę medžiagą. Trys pjesės dalys – tai trys skirtingi pagrindinių herojų Beno, Vandalo, Eglės, Edžio gyvenimų vingiai, pakilimai, nuopuoliai ir londonietiški etapai arba, kitaip tariant, išvarymai.
Pjesės veikėjai ryškūs ir embleminiai tam tikrų socialinių tipų atstovai, aplinkybių ir geresnio gyvenimo paieškų įsukti į keistą likimo centrifugą. Personažų siužetinės linijos nuolat balansuoja ties tapatybinio netapatumo riba, kai dažnai keičiamos socialinės ir kultūrinės kaukės taip ir nepanaikina buvusios lietuviškosios tapatybės, nešiojamos kaip didžiausias, kad ir slepiamas, skaudulys ir gėla. M. Ivaškevičiaus dramaturginis tekstas intensyvus ne tik savo „aštriu“ turiniu, bet ir jo raiška – trumpais, kapotais sakiniais, kuriuos nuolat pertraukia, nutildo ar papildo keiksmažodžiai. Būtent dėl jų gausos spektaklį „Išvarymas“ daugelis žiūrovų palieka po pirmojo veiksmo, tačiau skaitant pjesę jie visiškai nekliūva, atvirkščiai – patvirtinta dramaturgo išsakytą poziciją, kad pati pjesė reikalavo tokio autentiško kalbėjimo. Galbūt prie šio formos ir figūrų lygmens galima kibti tik dėl jų tirštumo, neretai užgožiančio turinį, tačiau, kita vertus, čia ir prasideda didysis žaismas, skaitytojo ir žiūrovo darbas – įžvelgti anapus tankių formų skaudulio erdvę. Išrašytą be jokios parodijos, kad ir daug kas mėgintų taip sakyti. Parodija M. Ivaškevičiui nereikalinga, nes ją keičia itin aštri ir žudanti personažų autoironija.
„Išvarymas“, nepaisant visos krūvos margiausių ir kardinaliausių nuomonių, yra gera pjesė, reikalinga. Atsiradusi tinkamu metu, tinkamoje vietoje, su tinkamais žmonėmis. Ja M. Ivaškevičius užgriebia ne tik socialinę, kultūrinę Londone gyvenančiųjų tikrovę, bet ir braunasi kur kas giliau, kasasi po lietuviško mentaliteto šaknimis, užklausdamas skaudžias vietas – nepakantumą kitam ir kitokiam. Tai – pjesė, parodanti susikertančių linijų ir likimų įtampos erdvę, platų, nesibaigiantį ir šokiruojantį išvarymo – iš savęs, kitų, šalies, miesto etc. – arealą.
