Dideli žemės plotai jau šiandien lengvai patektų į svetimtaučių rankas
Dar beveik dvejus metus galiosiantis draudimas užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, kaip ir įvairūs pasvarstymai, kaip ateityje reikės užkirsti kelią svetimtaučių invazijai, neverti nė surūdijusio grėblio. Bet kurios užsienio šalies fizinis ar juridinis asmuo be vargo galėtų jau šiandien įsigyti solidžių žemės plotų Lietuvoje.
Tokią mintį iškėlė korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis. Didžiausias pavojus, anot jo, netekti didelių žemės, kaip strateginio objekto, plotų, iškiltų tuomet, jeigu stambus žemės valdytojas sugalvotų visą verslą parduoti užsienio bendrovei ar asmeniui, susijusiam su priešiškos valstybės specialiosiomis tarnybomis ar net teroristinėmis organizacijomis. Dabartiniai teisės aktai nedraudžia užsieniečiams įsigyti Lietuvos įmonių grupės, valdančios, sakykim, 10 ar 20 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, akcijų ar pajų.
„Iš čia kyla pavojus valstybės saugumui, o ne dėl to, kad bobutė parduos savo du hektarus. Politikai turėtų galvoti, kaip valstybei pasinaudoti pirmumo teise įsigyjant tokių įmonių akcijas, tačiau kažkodėl dėmesys skiriamas smulkmenoms“, – tikino K. Kristinaitis.
Didžiosios bendrovės esą ir dabar ieško pirkėjų, tik kol kas neranda norinčių pakloti jų prašomos sumos.
Bendrovės „Agrowill Group“, kaip stambaus žemės valdytojo, vadovas Marius Žutautas taip pat pripažino, kad dabartiniai teisės aktai nedraudžia įmonės savininkams akcijas parduoti užsieniečiams.
„Mes esame verslininkai ir siekiame uždirbti pelno. Jeigu gautume ekonomiškai naudingą pasiūlymą, pirmiausia kreiptume dėmesį į finansinę sandorio pusę, o ne į investicijų kilmės šalį“, – sakė jis.
Tačiau pašnekovas tiki verslo logika ir linkęs abejoti panašaus pobūdžio sąmokslo teorijomis. Esą į tokį verslą kaip žemės ūkis vis dėlto neateis blogų ketinimų turinti įmonė, kuri paklotų nemažas pinigų sumas už žemę, fermas, gyvulius tik tam, kad imtųsi destrukcinės veiklos.
Žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas, paklaustas apie grėsmę netekti didelių žemės plotų, pripažino, kad šiems procesams nėra jokių užkardų, ir užsieniečiai be vargo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės: „Valstybė neturi jokių teisinių svertų tokiems sandoriams sustabdyti ar kontroliuoti. Mums žinomi faktai, kad užsieniečiai steigia Lietuvoje bendroves, šios deklaruoja užsiimančios žemės ūkio veikla ir perka sklypus iki 500 ha.“
Nėra užsienyje žmonių, kuriems būtų įdomi Lietuvos žemės ūkio paskirties žemė, kurie lauktų išsižioję tokios galimybės.
Žemės ūkio ministerijos atstovai viliasi, kad jeigu būtų įteisinta žemės ūkio paskirties žemės pirkėjų, turinčių pirmumo teisę, eilė, tokius procesus pavyktų kontroliuoti. Jeigu Valstybinis žemės fondas atsidurtų antroje pirmumo eilės vietoje po bendraturčių, jis esą galėtų išnarstyti visų pretendentų kilmę ir pareikalauti pateikti įrodymus, kad už lietuviškos įmonės nesislepia akcininkai iš užjūrio. Tik įsitikinusi, kad būsimas pirkėjas yra tinkamos kilmės ir ketinantis dirbti žemę, valstybinė institucija atsisakytų pirmumo teisės ir leistų parduoti žemę.
Invazijos nebus?
Kad užsieniečiai ir dabar gali įsigyti ūkių ir valdyti žemės sklypus, Lietuvoje jau seniai yra vieša paslaptis.
„Užsieniečiai yra įsigiję nemažai žemės ūkio bendrovių, o kartu ir jų valdomų sklypų. Tačiau jos perkamos ne spekuliaciniais tikslais, o siekiant plėtoti gamybą. Vis dėlto kas ten žino, kada tie gamybos tikslai gali pasikeisti?“ – svarsto K. Kristinaitis.
Kad svetimtaučiai yra įsteigę nemažai bendrovių Lietuvoje, kurios turi žemės ir užsiima žemės ūkio veikla, patvirtino ir Kęstutis Mozeris, Žemės savininkų sąjungos vicepirmininkas: „Užsieniečiai jau seniai prisipirko tiek žemės, kiek jiems reikia. Šimtais tūkstančių hektarų. Steigi bendrovę ir perki kiek nori.“
Kelmės rajone ūkininkaujantis Algimantas Vaupšas taip pat tvirtino, kad užsieniečiai, prisidengę lietuviškomis bendrovėmis, masiškai superka žemę. „Beveik visi fondai tarpininkauja užsieniečiams ir padeda jiems įsigyti žemės. Tačiau tie ponai žemės nedirbs. Jie tik pasiims deklaracijas, visas tiesiogines išmokas, dar gaus pinigus už žemės nuomą ir lauks laikų, kai žemė pabrangs, kad galėtų ją pardavę uždirbti“, – kalbėjo A. Vaupšas ir skaičiavo, kad per metus vienas hektaras žemės jos nedirbančiam savininkui gali atnešti 700–800 litų pajamų.
M. Žutautas palaiko draudimą užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje iki 2014 m. gegužės 1-osios, tačiau pripažįsta, kad šis draudimas tėra formalus. Jeigu mūsų valdžia išties būtų norėjusi neprileisti svetimšalių prie Marijos žemės, politikai būtų pasirūpinę didesne kontrole, kad užsieniečiai negalėtų prisidengti lietuviškos įmonės statusu.
Ar po dvejų metų Lietuvoje pasirodys pinigų maišais nešini žemvaldžiai, IQ kalbintų rinkos dalyvių pozicijos kardinaliai išsiskyrė. K. Kristinaičio nuomone, gąsdinanti užsieniečių invazija tėra mitas ir dirbtinai pučiamas burbulas, nes taip esą siekiama pateisinti keliamą triukšmą. „Nėra užsienyje žmonių, kuriems būtų įdomi Lietuvos žemės ūkio paskirties žemė, kurie lauktų išsižioję tokios galimybės. Kas labai norėjo, tai jau padarė“, – į diskusijas nesileidžia asociacijos „Matininkai“ vadovas.
M. Žutautas irgi nėra tikras, kad iš karto po 2014 m. gegužės 1-osios į Lietuvą plūstelės užsieniečių, norinčių pirkti žemės. „Kas norėjo, tas atėjo. Kitas dalykas – kiekvienam investuotojui svarbi grąža. Ir šiandien Lietuvos žemės vertė yra susijusi su grąža. Lietuvos geografinė padėtis nėra palanki labai gausiam derliui. Nors darbo jėga čia pigesnė, pagal tiesioginių išmokų dydį Lietuva gerokai atsilieka nuo ES senbuvių.“
Tačiau ūkininkai ir žemės savininkai įrodinėja, kad vos tik neliks formalaus draudimo, nebeliks Lietuvoje ir sentimentų dirbti savąją žemę. Dirvonuojančių plotų neliks, tačiau ekologiškai žemdirbystei neva itin palanki lietuviška žemė iš karto taps patrauklia ir brangia preke.
