Kai šiųmetės „Tour de France“ lenktynės buvo pavadintos „nuobodžiomis“, nes jose trūko įspūdingų pergalių ir užtikrintų atotrūkių, jų nugalėtojas britas Bradley’us Wigginsas atšovė, kad dabar jos yra daug žmoniškesnės.
„Jeigu žmonės nori matyti neįtikėtinus 220 km išsiveržimus į priekį kalnų etapuose, galbūt daugiau tai nėra realu, nepaisant to, kaip tai nuostabiai ar magiškai atrodė. Prisimenu, kaip dešimtajame dešimtmetyje stebėdavau Virenque (prancūzų dviratininkas Richardas Virenque – red. pas.), bet galbūt ši sporto šaka jau pasikeitė“, – po apdovanojimų kalbėjo šiųmečio „Tour de France“ čempionas.
Iš 21 etapo „Tour de France“ lenktynių britas laimėjo vos 2 etapus. Be to, jam ant kulnų nuolatos lipo komandos draugas Chrisas Froomas. Tad prie B. Wigginso čempiono titulo nemažai prisidėjo komandinė taktika ir jos vadovų sprendimas dėl galutinės pergalės siekio palaikyti vieną lenktynininką. Tai lėmė, kad pergalė pirmą kartą šių lenktynių istorijoje atiteko Jungtinės Karalystės atstovui.
Kita vertus, nuvertinti B. Wigginso pasiekimo taip pat nereikėtų. Nors šis sportininkas ir neatliko daugybės įspūdingų lenkimų prieš patį finišą ar atsiplėšimų nuo varžovų kalnų etapuose, jis visą laiką finišuodavo kartu su lyderių grupe ir demonstravo vidutiniškai geriausią tempą. Gebėjimas per tris savaites trukusias ir daugiau kaip 3 tūkst. km atstumą apėmusias lenktynes išlaikyti stabilų ir pakankamai greitą važiavimo tempą yra pagarbos vertas rezultatas.
Įtarimai „Tour de France“ legendai
Nepaisant gražių pareiškimų po finalo, net ir šiųmetėse „Tour de France“ lenktynėse buvo užfiksuoti du dopingo atvejai. Draudžiamų preparatų buvo rasta pas prancūzų lenktynininką Remy di Gregorio, jis buvo iš karto suspenduotas. Teigiami testo rezultatai buvo gauti patikrinus liuksemburgietį Franką Schleką, laikytą vienu šių metų lenktynių favoritų, kuris po įtarimų pats sustabdė savo dalyvavimą lenktynėse.
Kiek ironiška, kad per patį šių lenktynių įkarštį pasirodė žinių, jog JAV antidopingo agentūra dopingo vartojimu kaltina daugkartinį „Tour de France“ čempioną Lance’ą Armstrongą. Pastarasis agentūrą dėl procesinių pažeidimų yra padavęs į teismą, todėl galutinis nuosprendis kol kas nepaskelbtas. Bet jei L. Armstrongas būtų pripažintas kaltu, jam grėstų netekti visų septynių „Tour de France“ titulų.
L. Armostrongą įtarimai dėl dopingo vartojimo lydėjo nuo pat jo karjeros pradžios, esą jis populiarų tarp dviratininkų preparatą eritropoetiną (EPO) vartojo per pirmąsias savo laimėtas „Tour de France“ lenktynes 1999 m. Tačiau dėl nepakankamo mėginių kiekio to įrodyti nepavyko. Įtarimai lenktynininką lydėjo praktiškai visą laiką po to, kai jis nusprendė sugrįžti į profesionalų sportą 2009 m.
Dėl dopingo vartojimo atimti anksčiau iškovotą titulą jau yra tapę įprasta praktika. 2010 m. „Tour de France“ čempiono titulo neseniai dėl to neteko ispanas Alberto Contadoras. L. Armstrongui tai būtų griežčiausia bausmė dviračių istorijoje. Tiesa, nors jis bet kokius kaltinimus vartojus dopingą neigia, jo pergalių laikotarpiu draudžiamų preparatų vartojimas dviračių lenktynėse buvo pasiekęs savo apogėjų.
Dopingas kaip komandinė taktika
Skandalas dėl dopingo vartojimo per „Tour de France“ lenktynes kulminaciją pasiekė 1998 m., kai prancūzų muitininkai suėmė komandos „Festina“ asistentą, pas kurį rado nemažą kiekį uždraustų preparatų – narkotikų, augimo hormonų, testosteronų ir jau minėto EPO. Vėliau policijai ėmus krėsti kitas komandas, draudžiamų preparatų buvo rasta ir pas TVM komandos lenktynininkus. Kratos patvirtino įtarimus – draudžiami preparatai buvo įsigalėjusi praktika ne tik tarp atskirų lenktynininkų, bet ir komandose.
Per vėliau vykusį teismo procesą „Festina“ komandos vadovai patvirtino, kad savo komandos lenktynininkams duodavo draudžiamų preparatų, kurie padėdavo pasiekti geresnius rezultatus. Šios komandos lyderis prancūzas R. Virenque, apie kurį kalbėjo šiųmetis čempionas B. Wigginsas, taip pat prisipažino vartojęs fizinį pajėgumą pagerinančius preparatus. Per Lilėje vykusį teismo procesą lenktynininkas, kuriam priklausė geriausio kopiko į kalnus titulas, ištarė: „Oui, je me suis dopé.“
R. Virenque atsipirko maža bausme – jis buvo suspenduotas palyginti neilgam 9 mėnesių laikotarpiui, kuris buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių, lenktynininkas dar turėjo sumokėti 2,6 tūkst. eurų baudą. Nors jo atvejį nagrinėjusio Šveicarų dviračių sporto asociacijos komiteto vadovas teigė, kad šis lenktynininkas dažniausiai vartojo draudžiamus preparatus visoje komandoje.
Po „Festina“ komandos skandalo sugriežtinta dopingo kontrolė bei bausmės, įkurta Pasaulinė antidopingo agentūra. Pavyzdžiui, dėl dopingo vartojimo 2004 m. įkliuvęs britų dviratininkas Davidas Milleris neteko visų anksčiau tais metais iškovotų titulų ir buvo suspenduotas dvejiems metams. Kaip vėliau kalbėjo pats dviratininkas, jis neteko 250 tūkst. eurų per metus siekusio kontrakto ir prarado galimybę laimėti piniginius prizus, kurių vertė sudarė apie 800 tūkst. eurų per metus.
Remdamasis savo patirtimi D. Milleris tapo aktyviai prieš dopingo vartojimą pasisakančiu sportininku, o praėjusiais metais parašė knygą „Racing Through the Dark“ („Lenktynės per tamsą“) apie savo karjeros pasiekimus ir nuopuolius.
Lėtesni, bet švaresni
Per pastaruosius kelerius metus dėl dopingo vartojimo įkliuvusių dviratininkų skaičius mažėja. Apie tai, kad „Tour de France“ lenktynės šiandien yra kur kas švaresnės, negu prieš dešimtmetį, kalba ir šios srities atstovai bei specialistai.
Apie tai iš dalies galima spręsti ir pagal sportininkų rezultatus. Nuo pat „Tour de France“ starto praeito amžiaus pradžioje vidutinis sportininkų greitis nuolatos didėjo. 1903 m. jis siekė maždaug 25 km/val., o 1950 m. jis buvo pakilęs iki maždaug 32 km/val., o 2000-aisiais viršijo net 40 km/val. Natūralu, kad vidutinis greitis per šimtmetį, pirmiausia, galėjo išaugti dėl tobulėjančios technikos.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus turo vidutinis greitis vėl krito žemiau 40 km/val. ribos. Vadinasi, patys dviračiai ir kita įranga tobulėja, tačiau mažai tikėtina, kad dviratininkai staiga tapo mažiau pajėgesni. Aišku, penkeri metai gali būti per trumpas laiko tarpas užtikrintoms išvadoms daryti, juolab kad ir pačių „Tour de France“ lenktynių maršrutai kas metus keičiasi.
Vis dėlto į dviračių sportą įsigilinę specialistai atkreipia dėmesį ir į dar vieną dalyką – dviratininkų jėgą. Matavimai rodo, kad vienam dviratininko masės kilogramui tenkanti galia yra sumenkusi apie 10 proc. Norint laimėti šias lenktynes prieš 10 metų, reikėjo minti 6,4–6,7 vato vienam kūno masės kilogramui tenkančia jėga. Pastarųjų lenktynių lyderių jėgos rodiklis – maždaug 6 vatai vienam kūno masės kilogramui.
Be to, tokie preparatai kaip EPO, geriau aprūpindami sportininko kūną deguonimi, padidina jo ištvermę ir suteikia daugiau jėgų reikalingu metu. Tai reiškia, kad tokį preparatą vartojantis dviratininkas gali pademonstruoti įspūdingą spurtą ar kopimą į kalnus pačioje lenktynių pabaigoje. Tai, kad būtent tokių dalykų iš lenktynių lyderių pasigedo kai kurie šiųmečio „Tour de France“ stebėtojai, gali būti teigiamas ženklas.
