Rinkiminį paradą šiemet pradėjo trijulė – Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas ir socialdemokratai. Tai, kad šie trys įsipareigojo derinti veiksmus, gali reikšti, jog „šeimininkas“ treptelėjo koja ir pasakė – finansuosiu tik vieną, trijų man per daug. Gali reikšti ir tai, kad lyderyste reitingų lentelėse nepasitiki net patys tų reitingų lyderiai. Šiaip ar taip save gerbiantis Lietuvos pilietis bent jau gavo aiškią nuorodą, už ką nereikia balsuoti (tik – atsakyti į klausimą, už ką balsuoti, netapo lengviau). Tiesa, faktas, kad visų trijų galiūnų finansavimo šaltiniai, švelniai tariant, įtartini, simpatizuojantiems šioms partijoms vis dar neatrodo pavojingas ar bent jau svarbus. Populistiniai pažadai – pernelyg viliojantys. Ypač tie, kuriuose nurodomi būsimi atlyginimai ir pensijos, – tarsi jų nereikėtų užsidirbti. Ir pridedama: mes žinome kaip.
Taip pat sėkmingai galima pažadėti, kad pavasaris galiausiai vis tiek ateis. Atlyginimų augimo prognozės maždaug tokios ir yra ir jos mažiausiai priklauso nuo politikų. Greičiau nuo atsakingo darbdavių požiūrio į gerai dirbančius darbuotojus. Beje, koks nors V. Uspaskichas galėtų ir nelaukdamas rinkimų mokėti padoresnes algas savo įmonių darbininkams. Kodėl to nedaro? Būtų įdomu išgirsti atsakymą…
Koks nors V. Uspaskichas galėtų ir nelaukdamas rinkimų mokėti padoresnes algas savo įmonių darbininkams. Kodėl to nedaro?
Pažadai be turinio ypač gajūs ten, kur žmonės netiki savo galia prisidėti prie bendruomenės pažangos, nepasitiki savo valstybe ir jos institucijomis (ir gal net labiau pasitiki svetima), o svarbiausia – kasdieniame gyvenime vadovaujasi perdėm savanaudiškais motyvais. Štai į tą savanaudiškumą nusitaikęs populizmas ir triumfuoja.
Ir iš tikrųjų bloga ne tai, kad žmonės užsimerkę balsuoja už V. Uspaskichą, o tai, kad daugeliui, deja, vis dar tinka gauti atlyginimus vokeliuose, o išsisukti nuo mokesčių vis dar atrodo tiesiog šaunu. Dar blogiau tai, kad valstybė stambiems banginiams tebeleidžia išvengti mokesčių ir vis dar nesistengia užčiuopti savanoriškos vidutinioko mokesčių ribos, nes tik ją užčiuopus mokesčių mokėjimas tampa garbės ir pilietinio solidarumo reikalu.
Blogai ne tai, kad pilietis balsuoja už priesaiką „nutapšnojusį“ R. Paksą. Blogai tai, kad daugelis piliečių laiko savo valstybę neverta lojalumo, o priesaikos sulaužymą – smulkmena, neužtraukiančia ilgalaikių pasekmių, kaip, pavyzdžiui, nepriekaištingos reputacijos praradimas.
Ir blogai ne tai, kad vis dar yra piliečių, balsuojančių už buvusią komunistinę nomenklatūrą per socdemus, įvykdžiusią neregėto masto visuomenės turto nusavinimą privatizacijos laikais. Blogai tai, kad daugelis tuos buvusių „ponų“ piktnaudžiavimus laiko savaime suprantamu dalyku – ir patys mielai pasinaudotų „auksine galimybe“, jeigu tik pasitaikytų proga.
Ar yra koks nors priešnuodis populizmui? Manau, kad yra. Jis daugelį kartų patikrintas išsivysčiusių demokratijų istorijoje ir nuolatos veikia kaip atsvara destruktyvioms rinkos tendencijoms. Jį Lietuvai šiemet parodė skaudi anglų kalbos egzaminą laikiusių abiturientų patirtis – daugelis jų nežinojo, nei ką reiškia žodis „volunteer“, nei kokia yra savanorystės praktika… Galima lažintis, jog ir iš mokytojų tie jaunuoliai dažniau bus girdėję, kad už viršvalandžius jiems nemoka, negu apie tai, kokius darbus visame pasaulyje įveikia savanoriai. Dar gerai, jei istorijos pamokose Lietuvos valstybę iš Pirmojo pasaulinio karo sumaišties ant savo pečių iškėlę savanoriai (ne tik kariai, mokytojai taip pat) nebuvo paminėti vien formaliai.
Mūsų laikų realijos labai skiriasi nuo XX a. pradžios, bet, atmetus laikotarpio spalvas, problemos esmė lieka ta pati – tikros pažangos ir sutarimo visuomenėje sunku tikėtis, jei nerandama alternatyvų savanaudiškai motyvacijai, nes, augant materialiai gerovei, auga ir pagunda bet kokia kaina patenkinti savo įgeidžius, net jeigu taip pakenktum kaimynui, konkurentui ar netgi savo vaikų gyvenamajai aplinkai ateityje.
Tuo tarpu būtent per savanorišką veiklą susiformuoja praktiškas bendrojo gėrio supratimas (kad ir kiek iš šios sąvokos tyčiotųsi rinkos fundamentalistai), savanorystė išryškina ir skirtumą tarp primityvaus egoistinio pasitenkinimo ir džiaugsmo daryti gera kitiems, ir leidžia pamatyti, koks klaidingas įsitikinimas, kad viskas atsiremia į pinigus. Savanorystė ugdo ir gebėjimą įžvelgti tolesnę perspektyvą, tik tam reikia laiko.
O gal paprastas Lietuvos pilietis jau bus spėjęs išmokti kitas skaudžias pamokas ir prognozuoti savo sprendimų pasekmes, ar tai būtų banko pasirinkimas, ar balsavimas rinkimuose? Vėl balsuos iš pykčio ar bent kiek pasivargins vertindamas faktus?
Suaugęs žmogus tuo ir skiriasi nuo vaiko, kad sugeba apriboti savo egoizmą ir spręsti toliaregiškai. Deja, daugeliui pilnamečių Lietuvos piliečių „griebk ir slėpkis“ elgesio modelis nė neatrodo gėdingas. Per porą nepriklausomo gyvenimo dešimtmečių toks grobuoniškas elgesys tiktai tapo gerokai rafinuotesnis, puikiai prisitaikęs prie teisinių procedūrų. Nuoširdžiai norėčiau tikėti, kad tokių piliečių vis dėlto – ne dauguma, kad galbūt šis laukinis paprotys jau traukiasi. Viltingų ženklų yra, tik jie dar labai trapūs ir greičiau laikomi keistenybe nei sektinu pavyzdžiu.
Todėl ir neramu, kad dvidešimtmetė Lietuva gali neišlaikyti arba labai prastai išlaikyti brandos egzaminą, vadinamą rinkimais, o paskui vėl demonstruoti savo nusivylimą, tarsi už populistus būtų balsavę kokie ateiviai.
