Jei nedidelis kiekis dinamito (po vieną 250 mg tabletę tris kartus per dieną po valgio) galėtų pagerinti sportininko greitį ir jėgą, kai kurie atletai jį tikrai vartotų. Tačiau sportininkų karjeras, sirgalių bei rėmėjų pasitikėjimą tam tikromis sporto šakomis išsprogdina ir ne tokios grėsmingos medžiagos.
Per pastarąjį olimpinį ciklą – ketverius metus tarp olimpiadų, Lietuvoje kilo net keturi dopingo atvejai. „Net“, nes tai beveik pusė iš dešimties atvejų, išaiškėjusių per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį.
Dopingo rasta 2010 m. imtuose bėgikės Živilės Balčiūnaitės ir krepšininko Dainiaus Šalengos mėginiuose. Prieš pat startus Londono žaidynėse dopingo rasta perspektyviausiu Lietuvos sunkiaatlečiu vadinamo 21-erių Aurimo Didžbalio bei plento dviratininkės Rasos Leleivytės, kuriai neseniai sukako 24-eri, mėginiuose.
Ar padažnėję atvejai reiškia, kad Lietuvos sportininkai pamėgo neleistinus preparatus? Atsakyti į šį klausimą sunku, nes sporto bendruomenė atvirai apie tai nekalba.
„Manau, kad šitie keli atvejai yra išskirtiniai, ir jei žmonės ką ir darė sąmoningai, tai labai slėpdamiesi. Tai yra vieno–dviejų žmonių reikalas – sportininko ir trenerio. Gal dar gydytojas gali įsikišti, jei jau jie pasiryžę eiti tokiu keliu. Nors aš nuolat sukuosi tarp sportininkų, tikrai niekada jokių kalbų tarp sportininkų ar trenerių negirdėjau“, – sako Kazys Milašius, biochemijos mokslų daktaras ir Sporto mokslo instituto, veikiančio Lietuvos edukologijos universitete, vadovas.
Priežastis gali būti ne platesnis vartojimas, o itin griežtos kontrolės taisyklės (dėl jų net būta kreipimųsi į teismus dėl esą pažeidžiamų žmogaus teisių) bei patobulintų dopingo nustatymo metodų.
Žada įtraukti į Baudžiamąjį kodeksą
Lietuvos antidopingo agentūros vadovės Ievos Lukošiūtės-Stanikūnienės teigimu, dauguma dopingo medžiagų gaminama nelegaliose pogrindinėse laboratorijose. Legali farmacijos pramonė, anksčiau buvusi dopingo preparatų šaltinis (daugelis sporte neleistinų medžiagų kartu yra ir vaistai įvairioms ligoms gydyti), dabar tampa kovos prieš dopingą sąjungininke.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinis sekretorius Vytautas Zubernis dopingo gamybą ir platinimą lygina su narkotikais. Ne veltui kai kuriose Europos šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Italija, Austrija, dopingo turėjimas yra kriminalizuotas. Dėl to už grotų prieš dešimtmetį vos neatsidūrė vienintelio lietuvio dviračių lenktynių „Tour de France“ prizininko Raimondo Rumšo žmona Edita, per Prancūziją vežusi didelį kiekį medikamentų.
Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis „Lietuvos žinioms“ neseniai yra teigęs, kad Seimui ruošiamasi teikti pataisas dėl dopingo preparatų laikymo, platinimo ar vartojimo įtraukimo į Baudžiamąjį kodeksą.
Implantuoti GPS siųstuvus
2006 m. Lietuva ratifikavo Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) kodeksą. 2009 m. atnaujintame dokumente numatoma, kad sportininkas privalo specialioje ADAMS sistemoje įregistruoti, kur jį galima rasti vieną valandą per dieną ateinančius tris mėnesius.
Tokią tvarką kaip pernelyg intervencinę kritikavo garsiausi planetos tenisininkai Rafaelis Nadalis ir Serena Williams, o slidininkė Lindsey Vonn yra sarkastiškai teigusi, kad geriau būtų sportininkams tiesiog implantuoti GPS siųstuvus.
Vartoti dopingą ir slapstytis nuo tikrintojų sportininkas negali, nes tris kartus nerastas deklaruotoje vietoje sportininkas pripažįstamas pažeidęs antidopingo taisykles. Atsisakyti duoti mėginio taip pat negalima – tai taisyklių pažeidimas, panašiai kaip atsisakiusiam girtumą tikrintis vairuotojui įpaišomas sunkus girtumo laipsnis.
Tokios griežtos tvarkos tikslas – galimybė kontroliuoti sportininkus tarp varžybų. Paprastai šlapimo mėginiai būdavo imami tik turnyruose, tačiau tokia kontrolė negali patvirtinti, kad dopingas apskritai nevartojamas. Esama ilgalaikio poveikio preparatų, kurių vėliau aptikti sunku, taip pat draudžiamų medžiagų, kurios padeda, pavyzdžiui, po krūvių atsistatyti organizmui.
Italijos dviračių komandoje besitreniruojančiai R. Leleivytei olimpiadą teks praleisti dėl mėginio, paimto ne varžybose. Birželio 12 d. mėginio tyrimas buvo teigiamas, nors du vėlesni testai – prestižinėse „Giro d’Italia“ varžybose, kur sportininkė dviejuose etapuose finišavo dešimtuke, ir Lietuvos čempionato metu – buvo švarūs. Dviratininkė ir jos klubas „Vaiano Tepso“ gali pareikalauti kitoje laboratorijoje ištirti birželio 12 dieną paimtą B mėginį. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ketino R. Leleivytę pakeisti kita dviratininke Inga Čilvinaite, tačiau keisti už dopingą suspenduotų ar diskvalifikuotų sportininkų Tarptautinis olimpinis komitetas neleidžia.
Marijampolietis sunkiaatletis A. Didžbalis prieš porą metų persikraustė į Lietuvos sunkumų kilnotojų sostinę Klaipėdą, kur jį treniruoja Lietuvos rinktinės treneris Bronislovas Vyšniauskas. Pastarojo sūnus Ramūnas Vyšniauskas, būdamas tokio paties amžiaus kaip A. Didžbalis, dėl dopingo vartojimo buvo diskvalifikuotas dvejiems metams.
K. Milašius, dirbantis su daugeliu pajėgiausių Lietuvos sportininkų, teigia, kad A. Didžbalio netektis yra ypač skausminga, nes jis buvo realus pretendentas į olimpinį medalį. Jo vertinimu, R. Leleivytė galėjo patekti į pajėgiausiųjų dešimtuką.
Du tikslai
Tai, kad už dopingą sučiupti sunkiaatletis ir dviratininkė, – tendencinga. Anot K. Milašiaus, šiose sporto šakose dopingo vartojimo ir diskvalifikacijų atvejų yra daugiausia.
Mokslininkas, buvęs daugkartinis Lietuvos SSR slidinėjimo čempionas ir Sovietų Sąjungos rinktinės narys, teigia, kad vartojantys kuo įvairiausius preparatus galiausiai turi du pagrindinius tikslus. Ištvermės sporto šakose kaip ėjimas, triatlonas, dviračiai tikslas yra didinti kraujyje pernešamo deguonies kiekį, nes kuo daugiau deguonies suvartoja atletas, tuo daugiau energijos jis gali iš savęs išspausti. Natūralus žmogaus hormonas eritropoetinas reguliuoja deguonį transportuojančių raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, taigi populiariausias nelegalus metodas – vartoti sintetinį eritropoetiną ir taip patirštinti savo kraują. Praėjęs dešimtmetis pasižymėjo ypač smarkiomis lenktynėmis tarp vis naujų eritropoetino versijų gamintojų ir vartotojų bei antidopingo agentūrų.
Jėgos ir greičio sporto šakose kaip 100 m bėgimas, boksas, sunkioji atletika svarbiausias tikslas – didinti testosterono kiekį. Šis hormonas, natūraliai gaminamas vyriškuose lytiniuose organuose, padeda didinti raumenų masę, galingumą ir greitį.
Tarp maždaug 6 000 draudžiamų preparatų yra ir alkoholis bei valerijono lašai, tačiau pastarieji preparatai aktualūs tik tokiose sporto šakose kaip automobilių lenktynės ar šaudymas, kuriame reikalingas ramus kvėpavimas ir širdies ritmas.
K. Milašiaus teigimu, draudžiamus preparatus gali vartoti daugelis pasaulio sportininkų. Klausimas – kiek intensyviai ir ar tyčia. Jis pabrėžia, kad sportininkų mityboje yra daugybė maisto papildų, be kurių atlaikyti šiuolaikinius treniruočių ir varžybų krūvius būtų neįmanoma, ir tai yra normali sporto dalis. Pavieniui preparatai gali būti nedraustini, tačiau neatsargus maišymas gali lemti, kad tam tikru metu tam tikro preparato ar hormono sportininko organizme bus per daug.
Bronzą atėmė dėl nosies purškalo
Antidopingo taisyklės yra labai griežtos ir beatodairiškos – jokių „netyčia“ čia būti negali. Pavyzdžiui, Alainas Baxteris, pirmasis britas, iškovojęs olimpinį medalį kalnų slidinėjimo rungtyje, jo neteko, nes sportininko organizme aptikta metamfetamino pėdsakų. Solt Leik Sičio olimpiadoje 2002 m. dalyvavęs britas nusipirko amerikietišką nosies purškalo versiją, kurios sudėtis, nepaisant to paties pavadinimo, skyrėsi nuo britiškos. Organizme rastas kiekis, vertintojų teigimu, negalėjo turėti jokios įtakos rezultatams, tačiau medalis ir po apeliacijų jam nebuvo grąžintas. Tiesa, nedidelei paguodai skirtas minimalus 3 mėnesių diskvalifikacijos terminas.
„Egzistuoja tikriausiai neturintis pabaigos gyvenimiškų atvejų sąrašas, kai atletai pažeidžia šią taisyklę ne dėl savo nemoralumo. Pavyzdžiui, paprastų vaistų ar maisto papildų išrašymo, gaminimo, paskirstymo ar žymėjimo klaidos yra įprastos antidopingo taisyklių pažeidimų priežastys“, – daktaro disertacijoje apie nesąžiningą elgesį sporte rašo teisininkė Salomėja Zaksaitė.
Nors 2009 m. redakcijos WADA kodekse palikta galimybė vietoje diskvalifikacijos skirti įspėjimą, taip pat kai kurie kiti palengvinimai, tačiau pasaulinė antidopingo agentūra lieka prie vadinamosios griežtos atsakomybės doktrinos.
Viena vertus, kaip savo disertacijoje dėsto S. Zaksaitė, dėl absurdiškų atvejų griežtos atsakomybės doktrina kelia grėsmę antidopingo taisyklių moraliniam autoritetui. Kita vertus, pradėjus taikyti lankstesnius principus sistema gali sušlubuoti, nes antidopingo agentūros neišbristų iš teismų ir arbitražų. Taigi kol kas sportininkui paliekama kone absoliuti asmeninė pareiga užtikrinti, kad draudžiamos medžiagos į jo organizmą nepatektų.
Dėl pinigų ir garbės
„Maždaug 2000 m. teko skaityti apie amerikiečių tyrimą, kur sportininkų buvo klausiama: ar jūs paaukotumėte penkerius gyvenimo metus, jei taptumėte olimpiniu čempionu? Dauguma apklaustųjų, be jokios abejonės, atsakė – taip, aš mielai prarasčiau tuos metus. Matote, kokia tos olimpinės pergalės kaina – žmonės linkę sutrumpinti savo gyvenimą“, – paklaustas apie dopingo vartojimo motyvus sako Sporto mokslo instituto vadovas K. Milašius.
Pergalių troškimas aukojant net savo gyvenimą gali būti suprantamas ir ne taip abstrakčiai, kaip šioje apklausoje. Pats profesionalus sportas yra pavojingas ir nusėtas mirčių dėl žmogaus galimybių ribas siekiančių krūvių. Preparatai atletus mesteli ir į antžmogišką zoną.
Tačiau pergalės reiškia šlovę ir pinigus. Lietuvoje olimpinis auksas įvertinamas 400 tūkst. Lt premija, o bet koks olimpinis medalis, pasaulio arba Europos čempiono titulas užtikrina sportininko rentą, aukštus valstybės apdovanojimus, blykstes ir ąžuolo vainikus oro uoste, taip pat padidina galimybę reklamuoti bėgimo batelius, jogurtą ir taupomąsias kasas.
Su dopingu įkliuvę sportininkai automatiškai atiduoda gėdos duoklę per žiniasklaidą, tačiau patiria ir ateityje greičiausiai patirs vis didesnių finansinių sankcijų. A. Didžbalis diskvalifikacijos laikotarpiu, kuris paaiškės tik po olimpiados, turėtų netekti didelio meistriškumo sportininkams skiriamos iki 3 tūkst. Lt stipendijos. Jei teigiamas dopingo testas būtų nubraukęs olimpinį medalį – kartu dingtų sportininko renta, greičiausiai ir sutartys su rėmėjais.
Tarptautinė dviračių sąjunga (UCI), privalėdama plautis vieną labiausiai įsigėrusių dopingo dėmių, kuri atstumia ir rėmėjus, ir transliuotojus, numatė dviratininkams skirti baudas, siekiančias 100 proc. jų metinių pajamų iš sporto – įskaitant darbo užmokestį, teises į atvaizdą, rėmėjų lėšas ir bet ką kita. Kritikai teigia, kad tokios sankcijos yra per griežtos ir net prieštarauja griežtajam WADA kodeksui.
Tuo metu Lietuvoje Sporto arbitražui priėmus Ž. Balčiūnaitei nepalankų sprendimą KKSD dar pavasarį žadėjo su sportininke tartis dėl 20 tūkst. Lt premijos grąžinimo. Dabar KKSD vadovas K. Rimšelis teigia vis dar laukiantis apeliacijos termino pabaigos. Pasak jo, šis reikalas nepamirštas. Maratonininkė, iš kurios atimtas Europos maratono čempionės titulas, iki šiol turi teisę į už šį nepasiekimą prezidentės jai skirtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.
