Viename kelionių mėgėjams skirtame interneto forume galima perskaityti tokį dialogą. Klausimas: „Ar kas nors buvote Albanijoje?“. Atsakymas: „Daug kas buvo, bet niekas negrįžo.“ Žinoma, tai tik pokštas, tačiau apie Albaniją mažai kas Lietuvoje galėtų papasakoti, nes retas ten yra buvęs.
Iki komunistinio režimo žlugimo 1990 m. Albanija buvo visiškai uždara šalis užsieniečiams – tarsi Europos Šiaurės Korėja. Valdoma ekscentriškų lyderių tai buvo skurdi ir atsilikusi valstybė, susipykusi su kaimynine Jugoslavija, nebendraujanti net su Sovietų Sąjunga ir komunistine Kinija, tačiau pritaikiusi kraupius Stalino ir Mao Zedungo valstybės valdymo modelius.
Komunistiniais laikais visi albanai, o kai kurie ir iki šiol, gyveno barakus primenančiuose namuose, kelios šeimos kartos glaudėsi susispaudusios ankštuose butuose. Turėti nuosavą automobilį buvo draudžiama, nors vargu ar kuri šeima apie tai net galėdavo pagalvoti. Albanai badavo, nes paranojiška valdžia visus išteklius skirdavo šalies gynybai. Tos paranojos ženklai matomi ir dabar – visoje šalyje, ypač netoli sienų su Graikija ar buvusiomis Jugoslavijos respublikomis, galima pamatyti dešimtis tūkstančių betoninių bunkerių su šaudyti skirtomis angomis. Albanai juokauja, kad tie bunkeriai taip gerai pastatyti, jog jų nugriauti neįmanoma.
Žlugus komunistiniam režimui albanai išgyveno ilgą ir audringą pereinamąjį laikotarpį – aferistų sukurtų finansinių piramidžių griūtį, nevaldomą nusikalstamumą ir milžinišką emigraciją. Tačiau dabar šalies gyvenimas pakreiptas nauja vaga – 2009-aisiais Albanija buvo priimta į NATO, ekonomika net pasaulinės finansų krizės metais augo vidutiniškai po 3 proc., infliacija maža, o valdžios pastangos sumažinti šešėlinę ekonomiką ir pritraukti užsienio investicijų duoda šiokių tokių rezultatų.
Albanija dažnai primena iš narvo pabėgusį žvėrį, kuris nežino, kaip elgtis. Neribotos laisvės teikiamos galimybės sukelia pasekmių, kurios žvelgiant užsieniečio akimis atrodo komiškai, tačiau sukūrė ir rimtų problemų.
Pirmas dalykas, krintantis į akis kirtus Juodkalnijos ir Albanijos sieną, yra degalinių gausa. Neįmanoma suvokti, kam kiekvienoje sankryžoje reikėjo pastatyti po keturias degalines – kai kurios jų didelės ir modernios, su restoranų ir parduotuvių pastatais. Tačiau parduotuvių lentynos tuščios, restoranai uždaryti, o vienintelis degalinės darbuotojas dažnai snaudžia pavėsyje, nes klientai čia reti svečiai.
Pakanka kelyje pristabdyti automobilį ir parodyti posūkio signalą, kad apsnūdęs degalinės darbuotojas pašoktų lyg įgeltas ir tekinas bėgtų pasitikti. Įspūdis toks, jog esi pirmas klientas šią savaitę, nors jau penktadienis. Tačiau reikia būti budriam – kai klientų mažai, darbuotojai papildomai užsidirbti bando ir sukčiaudami.
Albanijoje tūkstančiui gyventojų tenka tiek pat degalinių kiek Italijoje. 100 km2 Albanijoje yra daugiau nei keturios degalinės, tuo tarpu Italijoje šis rodiklis – vos 0,13. Degalų kainos tokios pat kaip ir daugelyje Europos šalių – apie 5 litus už litrą.
Sovietmečiu nuosavų automobilių negalėję turėti albanai, sulaukę tokios galimybės, atrodo, griebė jautį už ragų. Tiksliau, ne jautį, o „Mercedes“. Šios prabangos simboliu tapusios markės automobiliai vienoje skurdžiausių Europos valstybių yra tapę savotišku kultu. Atlikau eksperimentą – porą kartų skaičiavau, kiek iš priešais atvažiuojančių automobilių yra „Mercedes“. Rezultatas: 39 iš 100 ir 51 iš 100.
„Mercedes“ šmėžuoja visur – ir naujutėlaičiai prabangūs visureigiai, ir surūdiję sedanai, skaičiuojantys ketvirtą dešimtį. Net ant senų kiniškų triračių sunkvežimių, asilų traukiamų vežimų ar savadarbių transporto priemonių – motorolerio ir karučio hibrido – dažnai švyti „Mercedes“ žvaigždė.
Beprotiško kapitalizmo siautėjimo padarinių galima pamatyti ir Albanijos kurortuose. Šalies pietuose esančioje Sarandėje pastaraisiais metais buvo pristatyta daugybė beveidžių viešbučių ir dar tiek pat jų statoma dabar. Jausmas toks, kad čia, kaip dėl ir degalinių, buvo gerokai persistengta.
Liepos viduryje buvome vieninteliai gyventojai septynių aukštų viešbutyje. Tai, žinoma, turi ir privalumų – itin draugiškas personalas vėlyviems svečiams vakarienę patiekė jau artėjant vidurnakčiui. Sąskaita už du žuvies patiekalus, desertą ir butelį vyno siekė kiek daugiau nei 120 litų. Švarus, bet itin kuklus dvivietis kambarys kainavo apie 200 litų už naktį. Brangoka pigaus poilsio ieškantiems turistams ir per prasta daugiau išleisti galintiems keliautojams.
Į Jonijos jūrą smingantys kalnų šlaitai gniaužia kvapą, tačiau tektų kvėpuoti statybų dulkėmis ir klausytis poliakalės garsų. Galbūt Albanija ir taps poilsiautojų rojumi, tačiau dar teks ilgokai palaukti.
Komunistinis režimas pernelyg netausojo paveldo, tad architektūros paminklų šalyje nėra daug. Beratas ir Girokasteris kelionių vadovuose pristatomi kaip gražiausi senoviniai Albanijos miestai, tačiau jie net iš tolo nepretenduotų į „privaloma pamatyti“ sąrašą.
Bet visa tai nereiškia, kad Albanija neverta dėmesio. Priešingai – tai nuotykių šalis, kai sulaikęs kvapą važiuoji kalnų viršūnėmis, o abiejose kelio pusėse atsiveria bedugnės. Tai netikėtumų šalis, kai keturių juostų naujutėlaitis greitkelis staiga baigiasi pusmetrio skardžiu, nepažymėtu jokiais kelio ženklais. Vietiniai stebisi, kodėl tu iki dugno nuspaudei stabdžius ir garso signalais ragina važiuoti. Pervažiuoti sostinės Tiranos transporto žiedus – tikras iššūkis. Piko valandomis juose eismas vyksta be jokių taisyklių. Jei eismas nėra intensyvus, vietiniai vairuotojai nesivargina sukti viso rato ir neria prieš eismą, jei taip arčiau.
Albanija yra šalis, kurioje galima matyti siaubingo komunistinio režimo ir nežaboto laukinio kapitalizmo kaktomušą. Tačiau tai nesitęs amžinai. Metams bėgant ji tikriausiai taps nuobodžia kurortų, šiltos jūros ir gražių kalnų šalimi.
