Iki pat Vėlinių Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje antradienio vakarais skambės vargoninė muzika. Sakralinės muzikos koncertai sostinėje, jau įsitvirtinę kaip muzikinė tradicija, tapo pretekstu pasvarstyti, kaip – garsiau ar tyliau – ateities muzikos istorijoje skambės šių instrumentų balsas.
Vargonų restauratorius ir muzikologas, Vilniaus vargonų dirbtuvės vadovas Rimantas Gučas neslepia, kad vargonų priežiūra – brangus malonumas. „Vargonų dydis matuojamas registrais (to paties tembro vamzdžių eilė – IQ), o didelius vargonus sudaro apie keliasdešimt jų. Vieno registro kaina yra kaip nebrangaus vidutinės klasės automobilio – apie 15 000 eurų“, – teigia R. Gučas. Pašnekovo teigimu, kokybiškao restauruoti, atkurti vargonus yra netgi brangiau, nei įrengti naujus. Dalį šios sumos sudaro pagal susitarimą vykdoma kasmetinė vargonų priežiūra.
Nacionalinės vargonininkų asociacijos prezidentas vargonininkas Vidas Pinkevičius sako, kad daug vargonų Lietuvoje dūla ir yra avarinės būklės, nors dėl savo istorinės vertės yra saugomi valstybės. Tačiau kaip didelę problemą V. Pinkevičius įvardijo ir tai, jog atgavus nepriklausomybę sumažėjo būsimų vargonininkų, o restauruoti vertingus instrumentus imasi savamoksliai restauratoriai, galintys padaryti nepataisomos žalos.
V. Pinkevičiui antrina ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Vargonų ir klavesino katedros vedėja, vargonininkė doc. Renata Marcinkutė-Lesieur: „Nors tai vienintelė tokia studijų programa Lietuvoje, LMTA per metus parengiami 3–4 vargonininkai, o Lietuvoje yra apie 600 bažnyčių. Magistro studijų programą pasirenka tik pusė baigusiųjų, tad vargonininkų Lietuvoje tikrai neužtenka.“
Vargonininkai mėgėjai, kaip vieningai tvirtina pašnekovai, – opi problema. Maži miesteliai negali išlaikyti gerų specialistų, tad žmonės įpranta prastus instrumentus vadinti gerais ir žavėtis ne profesionalių vargonininkų grojimu. Tačiau pasikviesti gerus specialistus yra ypač sunku. Dažniausiai vargonininkai dirba pagal autorinę sutartį, neturėdami etato, o tai paprastai atbaido jaunus, gerai grojančius specialistus.
Tampa ir visuomenininkais
Nors pasaulinių karų metu ir sovietmečiu bažnyčios patyrė daugybę smūgių, pasak IQ pašnekovų, vargoninės muzikos padėtis gerėja. Tačiau tam, kad ji keistųsi dar smarkiau, reikia daugiau susidomėjimo. „Retas klausytojas daug žino apie vargonus, o organizuojant ekskursijas, pristatymus pamatoma, koks lobis yra jų bažnyčioje. Nustemba ir kunigai. Tad svarbiausia, kad būtų suprasta vargonų ir sakralinės muzikos reikšmė“, – teigia V. Pinkevičius. Jis pabrėžė, kad vargonų vertės suvokimas yra neišvengiamai susijęs su bažnyčia. Dauguma vargonų juk yra bažnyčiose, tad būtina ugdyti ne tik paprastų žmonių, bet ir bažnyčios vadovų savimonę.
Tai daroma įvairiais būdais, kurių vienas – nemokami koncertai. Antradieninius sakralinės muzikos vakarus organizuojanti R. Marcinkutė-Lesieur pasakoja, kad idėja rengti koncertus kilo profesoriui Leopoldui Digriui, kurio iniciatyva 1991 m. įkurtas Religinės muzikos centras. Iš pradžių koncertai truko trumpai – apie 20 minučių po pamaldų, tačiau pamažu ilgėjo, o dabar bažnyčioje koncertus rengia atlikėjai ir iš Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos, ir iš Naujosios Zelandijos. Toks populiarumas, pasak vargonininkės, negalėjo atsirasti be smalsios Lietuvos publikos, kurios susidomėjimas sakraline muzika gal netgi didesnis nei instrumentų gausioje Vakarų Europoje.
R. Marcinkutė-Lesieur mano, kad vargonų kultūra išliks, nes tam yra poreikis. „Kai LMTA absolventai išvyksta dirbti į mažesnius miestelius, jie aplink save sukuria muzikinės kultūros židinį. Vyksta ir socialinis darbas – vargonininkai tampa ir visuomenininkais“, – teigia R. Marcinkutė-Lesieur.
Laikas vertę padidina
Manoma, kad vargonai yra vieni seniausių iš visų modernių muzikos instrumentų, kurių sandara nusistovėjo XVI a., o jiems skirtas repertuaras siekia apie septynių šimtmečių istoriją. „Vargonai – senos technologijos instrumentas, jų konstrukcija mažai kuo skiriasi nuo to, kas buvo prieš daugybę metų, tad gerų vargonų vertė, bėgant laikui, kyla“, – teigia R. Gučas. Lietuvoje pirmieji vargonai atsirado kone prieš 600 metų, kai Kryžiuočių ordino magistras padovanojo Vytauto Didžiojo žmonai Onai nešiojamus vargonus. Tačiau šio instrumento muzikos kultūros pradžia Lietuvoje skaičiuojama nuo 1922 m., kai Kaune suvalstybintoje muzikos mokykloje atidaryta vargonų klasė.
Nors Lietuvoje vargonų yra daugybė ir įvairių, daugiausia dėmesio nusipelno didžiausi – 3 manualų (klaviatūrų) ir 64 registrų Vilniaus universiteto Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonai. Nuo vargonų istorijos Lietuvoje neatsiejamos ir 1972 m. įkurtos Vilniaus vargonų dirbtuvės, kurios ilgą laiką buvo vienintelės visoje Sovietų Sąjungoje ir sugebėjo pagaminti visas reikalingas vargonų detales – nuo vamzdžių ir klaviatūrų iki puošnių fasadų. Šios dirbtuvės restauravo ar rekonstravo vargonus Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Šiluvos bazilikoje, pastatė naujus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje, VU auloje, Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
Apie vargoninės muzikos populiarumą liudija ir sakralinės muzikos renginių gausa. Kasmet daug dėmesio sulaukia nuo 1993 m. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykstantys Muzikų rėmimo fondo organizuojami vargonų muzikos koncertai „Sekmadienio muzika“. Šio fondo iniciatyva nuo 2003 m. Druskininkuose rengiamas tarptautinis menų festivalis „Vasara su M. K. Čiurlioniu“, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje vyksta vargonų ir sakralinės muzikos valandos. Nuo 1997 m. kai kuriose Aukštaitijos bažnyčiose pradėtas rengti „Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis“.
