Nuo 2008 m. besitęsianti krizė vienus jau ima nervinti, kitus, priešingai, pradeda prisijaukinti, net konceptualiai. Pirmieji išlieja emocijas atėjus rinkimams (Graikijoje, Prancūzijoje, tas pat gal bus ir Lietuvoje), antrieji bando mąstyti ir garsiai svajoti apie tai, kad gal ir derėtų kukliau gyventi. Abiem atvejais mintį vairuoja rezignacija, o ji – veikiau kenkėjas nei pagalbininkas konstruktyviai veiklai.
Štai Britų salose vėl atgimė nebe nauja idėja su nedarbu kovoti darbo laiko trumpinimu. Viena solidaus tyrimų centro paskelbta studija taip ir vadinasi: „21 valanda. Kodėl trumpesnė darbo savaitė gali mums visiems padėti klestėti XXI a.“
Iš tiesų trumpesnis darbo laikas turi daugybę privalumų. Greta to, kad iškart pagausėtų darbo vietų ir nedarbo problema būtų išspręsta, dar rasis ir mažiau pervargimo darbe, reikės mažiau pirkti gausybės nereikalingų daiktų ar mokėti už beprasmes, reklamos įpirštas paslaugas (nes pajamos sumažės), atsiras daugiau laiko pabūti su šeima, turiningiau leisti laisvalaikį, pabendrauti su kaimynais ir draugais, ir taip toliau. Gal. Sakote, darbas, anot Liono Feuchtwangerio, gelbsti žmones nuo skurdo, nuobodybės ir paleistuvavimo? Tai apsvarstykime kitą pasiūlymą.
Sario universiteto Jungtinėje Karalystėje profesorius Timas Jacksonas neseniai dienraštyje „The New York Times“ pasiūlė nedarbo problemą spręsti stabdant veiklos efektyvumo didinimą. Jo straipsnis taip ir vadinasi: „Būkime mažiau produktyvūs.“
Nustokime stengtis be perstojo didinti darbo našumą, kviečia T. Jacksonas. Ekonomikoje yra daugybė veiklos sričių, kur efektyvumo rodiklių didinimas praranda prasmę ir net kenkia veiklos tikslui, jos kokybei. Švietimo, socialinės globos ir rūpybos, sveikatos priežiūros, mokslinės veiklos paslaugų srityje reikia atsisakyti darbo našumo kėlimo. Siekimas su kuo mažiau darbuotojų ir kuo mažesnėmis išlaidomis pateikti kuo daugiau tų paslaugų žlugdo pačią idėją. Gyvenimo kokybė kyla tada, kai tose srityse ima dirbti vis daugiau žmonių.
Esame trijų susijusių procesų spąstuose. Jei ir toliau didinsime darbo našumą, tapsime visiškai priklausomi nuo gamybos apimčių augimo – nes jei padidinome darbo našumą dviem procentais, o gamyba padidėjo tiek pat, tai nė vienos papildomos darbo vietos neprireikė. Vadinasi, naujų darbo vietų rasis tik tada, jei didinsime gamybos augimo tempą.
Bet planeta nedidėja, jos mineraliniai ištekliai senka, o atmosfera jau pati nebeišsivalo. Tempų spartinimui ateina pabaiga. Ir tada tokiam pragaištingam ratui nutraukti siūloma stabdyti ekonominę pažangą.
Pati idėja nenauja. Kandusis Frédéricas Bastiatas paliko istorijai Liono miesto tėvų sumanymą: kai per šį miestą buvo pradėtas tiesti geležinkelis, jungiantis Paryžių su Marseliu, Liono vežikų, nešikų, šieno pirklių klestinčiam verslui iškilo milžiniškas pavojus. Ir miesto vadovai nusprendė: geležinkelis tebūnie, bet miesto šiaurinėje dalyje jis turi baigtis ir vėl prasidėti jo pietiniame pakraštyje; visi, kas veš krovinius į Marselį ir dar toliau, turės samdytis Liono vežėjus ir nešikus kroviniams per miestą pervežti; verslas bus išgelbėtas. Visuose miestuose, šaipydamasis pasiūlė F. Bastiatas, reikėtų taip daryti – vietinis verslas klestėtų, visi turėtų darbo. Darbo našumo augimas būtų sustabdytas.
Daugiausia darbo našumo augimo stabdyme pasiekė Sovietų Sąjungos komandinė ekonomika. Joje išvis nebuvo nedarbo, net priešingai – visą laiką visoms įmonėms trūko darbo jėgos, ir net veikė įstatymas, baudžiantis už neįsidarbinimą. Kuo neefektyvesnė ekonomika – tuo daugiau darbo vietų.
Mūsų demokratiniame pasaulyje, kuriame nedarbas yra sistemos yda, iki įstatymo, baudžiančio už siekį dirbti, dar toli. Bet pasiūlymų pristabdyti veržimąsi į darbą atsiranda.
Nepeikime per daug T. Jacksono. Mūsiškė visuomenė suvokia, kad ji – vartotojiška, kad siekis gaminti ir vartoti vis daugiau turi būti esmingai koreguotas. Kaip? Atsakymo dar nėra (visi ligšioliniai atsakymai susiveda į tai, kad jie turi stabdyti ar mažinti vartojimą, o mes dar turime mažumėlę šio ir to įsigyti, nes atsiliekame nuo jų; arba atvirkščiai – nedidinkime vartojimo, sustokime, kur kas esame; tai – turtingųjų kvietimas). Ekonomikos problema – tai visada pusiausvyros suardymo problema.
Raktas į naują pusiausvyrą yra paslaugų plėtra. Paslaugos ne veltui vadinamos tretiniu sektoriumi (pirminis – žemės ūkis, žvejyba, miškininkystė ir mineralinių žaliavų gavyba; antrinis – visų tų žaliavų perdirbimas į gaminius, naudojantis iš gamtos perimama energija). Tas reiškia, kad paslaugų sferos mastus apibrėžia pirmų dviejų sektorių galimybės atlyginti paslaugų teikimą – apmokant jas tiesiogiai, kaip ir perkant prekę, arba gaunant jas kaip valstybės ar socialinio draudimo sistemos teikiamą viešąją gėrybę ir tada finansuojamą mokesčiais ir įmokomis. Taigi, paslaugų vartojimo mastus nulemia darbo produktyvumas pirmuose dviejuose sektoriuose.
Paslaugos atveria beribę erdvę žmonių gyvenimo kokybei gerinti ir jų veiklos efektyvumui didinti. Jei pavyks ir toliau didinti darbo našumą materialinės ūkinės veiklos srityse – pirminiame ir antriniame sektoriuose, sąlygos ir galimybės plėtoti paslaugas (pradedant moksline bei menine veikla ir baigiant socialine globa bei rūpyba) vis gerės ir plėsis. Nedarbo problema bus išspręsta, žmonių gyvenimo kokybė pakils į aukštesnį lygį. Bet tam reikės atidesnio ir šiuolaikiškesnio žvilgsnio į ekonomikos proporcingumą ir pusiausvyrą bei kitokio, galingesnio pajamų perskirstymo mechanizmo.
