Tiesiog nuostabu, kai, kad ir kokie nuotoliai skirtų, iš visų pasaulio šalių į tėvų ir protėvių kraštą susirenka Jaunoji Lietuva, vedama vieno tikslo – pasidalyti patirtimi, mintimis ir bendrai pažvelgti į ateitį.
Visada savo jau gana ilgokame gyvenimo kelyje į jaunosios kartos darbą žvelgiau ir žvelgiu itin atidžiai, nes tikėjau ir tikiu, kad čia kyla idėjos, mąstoma, svarstoma ir vertinama viskas, kas svarbu tautos ir valstybės gyvenimui. Čia galvojama ir apie tolesnį Lietuvos kelią.
Ir todėl mano žodžiai, kad būti su Jumis – didelis džiaugsmas – yra ne vien gražus gestas, o nuoširdus prisipažinimas. Man iš tikrųjų gera matyti jauną auditoriją, kuriai ne vis vien svarbiausi mūsų gyvenimo klausimai, kuri bendrauja, kelia klausimus ir ieško atsakymų.
Juo labiau tokiais laikais, kai Lietuva šiandien – tarsi sutrikusi. Ieškanti savo vietos ir savo veido šiandieniame pasaulyje ir nelabai gebanti suformuluoti aiškią ateities viziją. Nenorėčiau leistis į vidaus ar užsienio politikos analizę – tegu tai daro profesionalūs politologai. Pagaliau ir be atidesnio žvilgsnio aišku, kad esama dabartis netenkina nei Lietuvoje gyvenančių, nei iš jos išvykusių žmonių, o tokių jau susidarė ne vienas šimtas tūkstančių. Todėl būtina kelti klausimus, būtina keistis patiems ir keisti realybę, būtina ieškoti bendravimo ir bendrabūvio formų, kurios artintų, telktų ir leistų vieniems kitus suprasti. Tai – būtina, viena svarbiausių tautos ir šalies visavertės ateities sąlygų. Ir, galvodamas apie ją, galvodamas apie būtinybę imtis permainų, klausiu: kas, jeigu ne Jūs?
Kartais susiduriame su, švelniai tariant, keistoka mąstymo inercija, kai jaunimas nuvertinamas – kaip per mažai patyręs, kad dalyvautų sprendžiant esminius tautos ar šalies uždavinius. Gerbiamieji, prisiminkime tarpukario Lietuvą – ne kas kitas, o jaunoji karta, iš kaimų ir vienkiemių suvažiavusi į Kauną, o vėliau pasklidusi Lietuvoje, Vasario 16-osios Aktą pavertė realybe. Ne kas kitas, o jaunuomenė po karo išėjo į miškus ginti tiesos ir laisvės.
Ar liko nuošalyje jauni žmonės tautinio atgimimo metais, ar Sausio 13-ąją ? Atsakymą žinome. Iš savo asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad ne kas kitas, o jauni aktyvūs žmonės, gyvendami priverstinėje emigracijoje, būrėsi, bendravo, keitėsi mintimis ir nuomone, kas vėliau virto organizacijomis, leidinių redakcijomis, sporto ir meno kolektyvais. Ir skatino kalbėtis su tautiečiais, gyvenančiais Lietuvoje, o kartu ir siekti pergalės Lietuvos laisvės byloje.
Todėl vienas mano palinkėjimų Jums – netikėkite tais, kurie sakys, kad esate per jauni ar per mažai patyrę tvarkyti savo valstybę. Tikėkite savo jėgomis ir dirbkite. Eikite į politiką, eikite į visuomenines organizacijas, eikite į viešąjį gyvenimą – raskite veiklos nišą, kuri jums artimiausia, tik nebūkite abejingi, neatsiribokite nuo savo bendruomenės.
Matau daug gražaus jaunimo, atvykusio iš užsienio. Bendraudamas su Jumis ar Jūsų lemties draugais neretai išgirstu slapčiau ar atviriau išsakomas nuoskaudas, norą atsiriboti, nusivylimą ar net pyktį, skiriamą Lietuvai. Mano prašymas – nedarykite to.
Jeigu Jus nuskriaudė valdžios biurokratas ar netinkamai veikianti sistema, jis nuskriaudė ir Jus, ir pačią valstybę. Tačiau Jus nuskriaudė ir įskaudino ne Lietuva, ne Lietuvos valstybė. Turėkite išminties ir dvasios tvirtybės nepasiduoti pagundai dėl visko kaltinti savo šalį. Ji pati kenčia dvigubai – ir nuo biurokratinės savivalės, ir prarasdama tiek jaunų, gabių žmonių. Todėl ir aš, kiek jėgos leis, dirbsiu tam, kad būtų pašalinti vis dar gajūs ilgai buvusios okupacijos padariniai, bet tam reikės sutelktų visų mūsų pastangų.
Dar vienas mano prašymas ir kvietimas – turėkite sveiko idealizmo ir skleiskite jį kuo plačiau. Man visada labai smagu ir malonu skaityti jaunų žmonių sėkmės istorijas – versle ar sporte, moksle ar viešajame gyvenime. Ir praktiškai visada kartojasi situacija, jog žmonės tampa laimingi ne dėl to, kad užsidirba dideles pajamas. Taip, materialinė gerovė – svarbi gyvenimo dalis, tačiau ar vienintelė ir esminė? Patys važinėjate po pasaulį, matote, vien finansinė sėkmė, vien gyvenimo lengvumas neatsako į visus žmogui skirtus klausimus. Todėl kartoju: nematuokite gyvenimo prasmės uždarbiu ar pelnu, ugdykite savyje sveiką tautinį ir pilietinį idealizmą, socialinį solidarumą, tiesiog žmogiškąjį ryšį. Patikėkite, gerai žinau tokių dalykų tikrąją vertę, žinau, kad tai – labai galinga, palaikanti ir kurianti jėga, stipresnė už pačius didžiausius pinigus.
Kartais išgirstu klausimą: ar apskritai solidarumas ir vienybė įmanomi? Juk žmonės skirtingi, požiūriai – skirtingi, o priešprieša – didelė jėga, kurios kasdien matome daug daugiau, nei norėtume. Mielieji, čia tikrai nėra problemos. Atvirkščiai – požiūrių įvairovė, mąstymo įvairovė ir daro gyvenimą unikalų. Tereikia vieno: nusibrėžti ribas, iki kurių esame skirtingi žmonės, gerbiantys ir toleruojantys vieni kitus, gerbiantys ir toleruojantys vieni kitų skirtumus.
Tačiau reikia suvokti, kad būtina išlikti vieningiems dėl strateginių klausimų, kad negalime skaidytis ir priešintis kaip tauta, valstybė, visuomenė. Mūsų istorija ne kartą pademonstravo tokių nesutarimų kainą. Profesorius Leonidas Donskis yra pasakęs tokią mintį: „Kad būtum tolerantiškas, turi apibrėžti savo tolerancijos ribas.“
Tai štai – nuomonių ir požiūrių įvairovė tikrai turi būti toleruojami. Tačiau tai, kas skaido ir priešina mūsų visuomenę, kas žemina bent vieno mūsų piliečio orumą, kas Lietuvą paverčia žiniasklaidoje ar teismuose vykstančių kovų įkaite, turi būti už tolerancijos ribos. Šią ribą nusistatyti visada buvo išmintingų visuomenių ir išmintingų žmonių bruožas, o aš Jus nuoširdžiai laikau būtent tokiais.
Nuo Baltijos kelio, nuo tautos atgimimo prabėgo daugiau nei dvidešimt metų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad priespaudų laikais, maždaug kas trisdešimt metų, kiekviena nauja Lietuvos karta sukildavo, kildavo už tiesą ir laisvę. Ačiū laisvės aukoms ir laisvės gynėjams, Lietuva šiandien laisva. Tačiau dar vieno atgimimo – esminio dvasinio, vertybinio atgimimo, pagrįsto jaunų žmonių laisve kurti orų gyvenimą orioje valstybėje – štai tokio atgimimo Lietuvai šiandien būtinai reikia. Todėl žvelgiu į šią nuostabią auditoriją ir kartoju savo klausimą: kas, jeigu ne Jūs?
____________________
Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2012 m. liepos 13 dieną sveikinant Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo dalyvius. Sutrumpintas variantas.
