Jie ir taisykles nustato, ir auksą pasiima.
Krizė žmones daug ko išmokė apie bankų pramonę ir jos vadovų mąstyseną. Šios pamokos gali būti sugrupuotos į keturias auksines taisykles.
Pirmoji. Pasiūlos ir paklausos dėsniai čia negalioja. Kai maisto gamintojai tarpusavyje konkuruoja dėl tiekimo prekybos centrams, prekybininkai gali rinktis tą, kuris siūlo mažiausią kainą. Tačiau investicijų bankininkystėje atlyginimai yra labai aukšti, nors dirbti ten taikosi daug daugiau žmonių, nei jiems yra vietų. Jeigu būtų tiek daug norinčių dirbti, tarkime, ligoninių valytojais, jų atlyginimai būtų nurėžti.
Investicijų bankas, kaip ir prekybos centras, reikalauja atitikti tam tikrus kokybės standartus – jis bet ko nesamdytų. Tačiau, nors supuvusį bananą pastebėti nesunku, daug sudėtingiau yra įvertinti, kuris iš praktikantų taps kitu Nicku Leesonu (Jungtinės Karalystės banko „Barings“ bankrotą lėmusiu brokeriu, – IQ), o kuris bus naujasis milijardierius George’as Sorosas. Reikalams suprastėjus taip teisinasi bankų vadovai.
Antroji. Jeigu sekasi, tai dėl mano genialumo, jeigu nesiseka, tai dėl kieno nors kito kaltės. Jeigu bankams gerai einasi ir pelnas auga, taip yra dėl bankų vadovų, jų nepaprastų gabumų ir įkvėpiančios lyderystės. Todėl jiems turi priklausyti ir dideli priedai prie atlyginimų.
Tačiau, kaip ir Thomo Stearnso Elioto aprašyta paslaptingoji katė Macavity, vadovai niekada nepagaunami nusikaltimų vietose. Jie nedalyvavo esminiame susitikime, neperskaitė gyvybiškai svarbaus jiems atsiųsto pranešimo ir neatidarė elektroninio laiško, dėl kurio galėjo būti apkaltinti.
Šį stebinantį nedėmesingumą papildo ypač prasta atmintis. Bankų vadovai retai kada gali atkartoti kokias nors pokalbių detales. Išties tikras stebuklas, kad, būdami tokie neatidūs procedūroms ir turėdami ankstyvą Alzheimerio sindromą, jie apskritai pakyla karjeros laiptais iki pat viršaus.
Tačiau vadovai prisimena vieną esminį faktą. Jeigu kyla skandalas, reikia kaltinti kelis apsukrius darbuotojus, kurie nusižengė korporacijos kultūrai. Juk negalima tikėtis, kad vadovai seks kiekvieną žemas pareigas užimančių darbuotojų žingsnį. O tai veda į kitą taisyklę.
Trečioji. Vieno atskiro prekiautojo vertybiniais popieriais sėkmė gali tapti viso banko nesėkme. Ir fondų valdyme, ir prekyboje yra tendencija dėl išlikimo. Jeigu jūsų karjera prasideda nuo didelių nuostolių, šiai karjerai greitai ateina galas. Iš to galima daryti išvadą, kad prekybos veteranai karjeros pradžioje turėjo nepatirti nuostolių. Tačiau tai gali būti lemta jų sėkmės, o ne sugebėjimų.
Sėkmingi fondų valdytojai pritraukia daugiau klientų ir todėl valdo daugiau pinigų. Tai tęsiasi iki tol, kol ateina prasti metai, o tada klientai juos apleidžia. Todėl nesėkmė ištinka tada, kai valdytojams yra patikėta daugiausia pinigų. Todėl jie vienu metu gali prarasti daugiau klientų pinigų nei kada nors uždirbo.
Panašiai sėkmingiems prekiautojams būna suteikiama vis daugiau atsakomybės: pirma jie pradeda vadovauti savo skyriui, o po to ir visam bankui. Jie susikuria sugebančių valdyti riziką reputaciją, o tada patys įtiki savo įvaizdžiu. Tokie personažai kaip Dickas Fuldas iš žlugusio JAV banko „Lehman Brothers“ ir Jonas Corzine’as iš „MF Global“, regis, atsargumą laikė ištižėlių bruožu.
Galima pasakyti vadinamojo Peterio principo versiją: fondų valdytojų pareigos aukštinamos tol, kol pasiekia lygį, kuriame tampa nekompetentingi. Prekiautojas ir vadovas padarys didžiausią klaidą tada, kai jis bus atsakingas už visą banką. Pasiekęs tą lygį jis asmeniškai jau bus susikrovęs turtus ir išliks turtingas, net jeigu bankas žlugs. Nemaža dalimi tai lems ketvirtoji taisyklė.
Ketvirtoji. Atsistatydinimas gali būti geras pensijų planas. Iš darbo išeidami paprasti žmonės džiaugiasi, jeigu gauna išmoką, kurios pakanka išgyventi iki mėnesio pabaigos. Tačiau kai keistomis aplinkybėmis savo darbo vietas palieka bankininkai, jie išsineša aukso puodo dydžio atlyginimus (Bobui Diamondui iš „Barclays“ banko šia prasme pasisekė prasčiau nei kitiems).
Bijodamas nepalankaus nušvietimo žiniasklaidoje, bankas gali vengti teisminių ginčų. Kuo į didesnę bėdą bankas yra patekęs, tuo mažiau žiniasklaidos dėmesio jis nori ir tuo geresnė yra jo vadovo derybinė pozicija. Tokia skatinimo struktūra nėra tobula.
Be to, jeigu bankas yra pakankamai didelis, vyriausybė gali nenorėti leisti jam žlugti. Pažvelkite kad ir į Didžiosios Britanijos banką „Royal Bank of Scotland“. Jeigu jis būtų bankrutavęs, jo turėtos pensijų schemos būtų perėjusios į kolektyvinio pensijų draudimo plano Pensijų apsaugos fondo (angl. Pension Protection Fund, PPF) priežiūrą.
Fredas Goodwinas, tuometis vadovas, būtų gavęs mažiau pinigų, nes pagal PPF taisykles pensijų išmokoms yra nustatyta viršutinė riba. Riba tuo metu buvo 25 tūkstančiai svarų sterlingų, palyginti su jo reikalautais 703 tūkstančiais.
Bankininkai sulaukia tokių dosnių išmokų ir jų sutartyse numatyta tiek daug papildomų sąlygų, nes reikia pritraukti geriausius žmones. Tačiau ar tai yra teisinga? Transliuotojas BBC neseniai paskyrė naują generalinį direktorių, kurio atlyginimas sudaro tik trečdalį to, ką gavo ankstesnis. Net ir tokiu atveju kvalifikuotų kandidatų į šią darbo vietą nestigo. Tačiau grįžtame prie pirmosios bankininkystės taisyklės: pasiūlos ir paklausos dėsniai bankų sektoriuje negalioja.
