Mostaro tiltą sugriovė Bosnijos kroatai, tačiau vėliau jis buvo atstatytas.
Bosnija ir Hercegovina yra šiurpus pavyzdys, kokias skaudžias pasekmes gali sukelti nacionalizmas ir politikų kietakaktiškumas.
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po vieno žiauriausių XX a. pabaigos karų Europoje, šios šalies žaizdos dar nėra užgijusios. Pakelėse daugybė namų vaiduoklių ar ištisų sunykusių kaimų, kurių pastatai baigia visiškai suirti, stogai įgriuvę, langų vietoje žioji beformės angos, o apirusias sienas gožia per du dešimtmečius subujoję krūmai ir medžiai. Tokie kaimai atrodo mistiškai, tarsi džiunglėse slypintys senovės miestai. Daugybė sugriautų ir iki šiol neatstatytų pastatų yra ir miestuose, pavyzdžiui, istoriniame Mostare, kuris nukentėjo nuo kroatų atakų. Kai kuriose Bosnijos dalyse nebeliko mečečių. Štai faktinėje Serbų respublikos sotinėje Banja Lukoje prieš karą jų buvo penkiolika, dabar – nė vienos.
Kraupius nesenos istorijos įvykius liudija ir daugybė kapinių, atsiradusių pačiose neįtikėtiniausiose vietose – transporto mazgo kilpoje ar prie olimpinio stadiono Sarajeve, tarp daugiabučių namų Mostare ar tiesiog pakelėse. Daugelyje tokių kapinių boluoja kuklūs musulmoniški antkapiai, tačiau matyti ir katalikų ar ortodoksų kryžių. Ant marmurinių paminklų daugiausia jaunų vyrų nuotraukos ir mirties data tarp 1992-1995 metų.
Atrodo, kad karo palikti randai dar sunkiai gyja ir žmonių galvose – Bosnijoje teberusena užgniaužtos neapykantos žarijos.
Nė viena šio konflikto pusė nebuvo absoliučiai teisi ir nė viena negali vadintis nugalėtoja. Atrodo, kad karo palikti randai dar sunkiai gyja ir žmonių galvose – Bosnijoje teberusena užgniaužtos neapykantos žarijos. Tai liudija daugybė Serbijos vėliavų, plėvesuojančių Serbų respublikos teritorijoje ar Kroatijos vėliavos gyvenvietėse, kuriose dominuoja kroatai. Bet svetimšaliui keliautojui tai gyvos istorijos pamokos.
Bosnija per daug nelepinama turistų dėmesiu. Atvykėlių antplūdžio sulaukia tik netoli Kroatijos pajūrio kurortų esantis Mostaras, garsėjantis XVI a. arkos formos tiltu, puikiu senamiesčiu ir ant stačių upės krantų įrengtomis kavinių terasomis. 1993 m. Bosnijos kroatų armija tiltą susprogdino ir jį pavyko atstatyti tik 2004-aisiais.
Automobiliu skrosdamas Bosnijos ir Hercegovinos teritoriją nuo Kroatijos šiaurėje iki Juodkalnijos pietryčiuose gali stebėti nepagražintą šalies gyvenimą ir atrasti tai, ką Lietuvoje sunaikino pastarųjų metų modernizacija. Kad ir didžiules rankomis sukrautas šieno kupetas, kurias pas mus jau pakeitė mašinomis supresuoti ritiniai. Arba daugybė prekeivių pakelėse, siūlančių pomidorų, arbūzų, figų, abrikosų ir viso kito, kas spėjo sunokti soduose ir daržuose.
Keliaujant automobiliu kartais tenka labiau pasitikėti savo nuojauta, nei žemėlapiais ar navigacijos įranga. Standartiniai navigacijos įrangos žemėlapiai teikia gana paviršutinišką informaciją apie Bosnijos kelius ir adresus, o keliuose nuorodų apie turistinius objektus labai mažai ir jos nėra tikslios. Štai kelrodę į gražiausiu Bosnijos kaimu vadinamą Vranduką galima matyti tik važiuojant viena kelio puse. Pagaliau suradus kelią tenka nerti į visiškai tamsų tunelį – nei atšvaitų, nei žibintų. Koks nors už eismo saugumą atsakingas Europos Sąjungos biurokratas turbūt priverstų šį tunelį tuoj pat uždaryti.
Įvažiavus į miestą pasitinka statybų dulkės ir triukšmas bei nykūs gigantiški Jugoslavijos laikų daugiabučiai ir visuomeniniai pastatai.
Sarajevas tikrai nepretenduoja į gražiausių Europos miestų sąrašo viršūnę, tačiau tai įdomus miestas chameleonas, kuriame verta praleisti bent vakarą. Įvažiavus į miestą pasitinka statybų dulkės ir triukšmas bei nykūs gigantiški Jugoslavijos laikų daugiabučiai ir visuomeniniai pastatai. Tačiau artėjant prie centrinės miesto dalies slogius sovietinės eros pastatus keičia kiek apleisti, bet galantiški Austrijos ir Vengrijos imperijos laikų rūmai.
Pačioje Sarajevo širdyje miestas dar kartą pakeičia savo veidą, primindamas osmanų laikus – siaurose senamiesčio gatvėse šurmuliuoja turgus, dirbtuvėse pluša amatininkai, iš kaminų kylą dūmai sumišę su kepamos mėsos kvapu, beveik kiekviename name įsikūrusios kavinės, kurių lankytojai geria kavą ir rūko kaljaną. Į dangų šaunančios minaretų smailės dar labiau sustiprina įspūdį, kad visa tai esi kažkur matęs. Sarajevo senamiestis primena miniatiūrinę Stambulo kopiją.
Tai palyginti pigus miestas. Tradicinis mėsos patiekalas bet kurioje kavinėje kainuoja vos 10 litų. Prie mėsos tiktų ir taurė raudonojo vietinio vyno, tačiau prieš sėdant prie staliuko reikėtų pasiteirauti, ar restorane prekiaujama alkoholiu. Ne vienoje Sarajevo užeigoje, ypač esančiose šalia mečečių, galioja sausas įstatymas.
Bet jei vieno restorano lauko kavinėje jums pasiūlys tik gaiviųjų gėrimų, tai šalia gretimo stalo, kuris priklauso kitai užeigai, gali laisvai lietis vynas ir alus. Tokia jau čia šalis, kupina prieštaravimų ir paradoksų.
