Maroko viešbučių interjerai stulbina ypatinga spalvų ir raštų derme.
Nuo šeimyninių viešbučių iki karališkajai šeimai priklausančios prabangos oazės – tokias apgyvendinimo vietas Maroke aplankė verslininkas Rimgaudas Kunstmonas. „Niekur daugiau pasaulyje nemačiau tokių prabangių ir taip gražiai įrengtų viešbučių“, – teigė vietos interjero dizainą tyrinėjęs pašnekovas.
Pietų Prancūzijoje verslininko kompanijai teko kurti ne vieną interjerą užsakovui, kuris yra aistringas marokietiško stiliaus gerbėjas. Pirmąjį projektą – marokietišką hamamą – klientui teko įrengti pasikliaujant iš knygų ir kitų šaltinių sukaupta informacija, užtat prieš imdamasis antro projekto R. Kunstmonas nutarė pats susipažinti su Maroko dizainu.
Anksčiau apie Maroką R. Kunstmonas buvo girdėjęs labai prieštaringų keliautojų atsiliepimų: vienus ši šalis beatodairiški žavi, kiti niurzga, kad čia nėra ko žiūrėti. „Tie, kurie laikosi pastarosios nuomonės, tikriausiai nežinojo, kur žiūrėti. Marakešas taip pastatytas, kad iš išorės nepamatysi jokio namų spindesio. Ar žmogus vargingai gyvena, ar yra turtingas – visų namų fasadai vienodi: tiesiog aklina siena. Visas grožis atsiveria viduje“, – sako R. Kunstmonas.
Pasak jo, keisčiausia, kad ištaiginguose Maroko viešbučiuose iš tiesų gausu lankytojų. „Dubajuje, pavyzdžiui, irgi pilna prabangių viešbučių, bet dauguma jų stovi tušti. O Marakeše šie viešbučiai iš tiesų turi klientų“, – pasakojo verslininkas, daugiausia laiko leidęs Marakeše.
Karališka „Royal Mansour“ prabanga
Kelių kelionių į Marakešą metu verslininkas aplankė porą ypač prabangių ir garsių viešbučių – „La Mamounia“ ir „Royal Mansour“. „La Mamounia“ – vienas garsiausių visų laikų Maroko viešbučių. Ant jo sienų kabo daugybė fotografijų su pasaulinio garso žvaigždėmis, kurios čia buvo apsistojusios. Pavyzdžiui, šį viešbutį buvo itin pamėgęs legendinis britų politikas Winstonas Churchillis, kurio vardu iki šiol vadinamas vienas viešbučio baras. Šis baras vienintelis nepakeitė savo išvaizdos nuo tų laikų, kai čia lankydavosi žymusis politikas; likusios viešbučio dalies interjerą vėliau gerokai pakeitė vienas garsiausių prancūzų dizainerių Jacques’as Garcia.
Visas „Royal Mansour“ – tai lyg savotiškas prabangių vilų miestelis.
Prabanga pribloškė ir prieš kelerius metus atidarytas viešbutis „Royal Mansour“, kuris priklauso karališkajai šeimai. Tai – turtingiausiam klientų segmentui skirtas viešbutis, kuriame net nėra įprastų kambarių ar apartamentų. Visas „Royal Mansour“ – tai lyg savotiškas prabangių vilų miestelis. Viešbučio interjerą kūrė margatautė dizainerių grupė ir tai, pasak R. Kunstmono, interjere taip pat aiškiai juntama.
„Jaučiama, kad pridėta ir prancūzo, ir italo ranka. Tai tikras fusion stiliaus pavyzdys, kai europietiškos tradicijos puikiai dera su marokietiška dvasia. Šiame viešbutyje darbavosi patys geriausi marokiečių meistrai. Nors daugybėje vietų mačiau zeližo technika padarytų marokietiškų mozaikų, tokių gražių ir įspūdingų kaip „Royal Mansour“ matyti neteko“, – pasakojo R. Kunstmonas.
Prabangiajame viešbutyje lietuvis su bendrakeleiviais neapsistojo, užsuko tik į viešbučio restoraną. Tačiau „Royal Mansour“ darbuotojai net neprašomi svečiams aprodė viešbučio teritoriją, įsileido net į vilų vidų. „Pigiausia nakvynė vienoje tokioje viloje kainuoja tūkstantį eurų. Tai atrodo daug, ypač Maroko kainų kontekste. Kita vertus, kokiame Paryžiuje gerame viešbutyje už gerą kambarį taip pat mokėtum panašiai“, – svarstė R. Kunstmonas.
Raštai ant raštų
Marokietiškas interjeras su indiškais, afrikietiškais, europietiškais dizaino prieskoniais keliautojus stebino ne tik prabangiausiose viešbučiuose, bet ir riaduose – tai Marakešo senamiesčio namai su uždarais kiemais ir terasomis. Įsigyti tokio nekilnojamojo turto labai populiaru tarp užsieniečių. Jie restauruoja namus, dalyje būsto apsistoja patys, o likusius kambarius įrengia kaip svečių namuose ir nuomoja atvykėliams.
Sodrus, egzotiškas Marakešo viešbučių interjeras neįsivaizduojamas be daugybės raštų. „Ar audinys, ar stiklas, ar mediena, ar metalas – viską Marakeše puošia raštai. Pagal europietiškus dizaino standartus lyg ir turėtų būti neskoninga, perkrauta, bet ten viskas taip suderinta, taip „suskamba“, kad negali atsistebėti. Visko iš tiesų daug ir viskas labai gražu“, – pasakojo R. Kunstmonas.
Zeližo technika sukurtos mozaikos (meistrai jas dėlioja mikliai, net nežvilgčiodami į jokius piešinius ar schemas), stiuko (gipso, kalkių, klijų ir smėlio ar marmuro miltelių mišinio) lipdiniai, daugybė įmantrių šviestuvų – neatsiejami marokietiško interjero bruožai.
R. Kunstmonui Marakešo viešbučiuose taip pat įsiminė du ypač populiarūs ir sumaniai naudojami elementai – vanduo ir ugnis. Kiekviename viešbutyje čiurlena bent nedidelis fontanas, o vakarais ypatingą nuotaiką kuria daugybė žvakių ir židinių liepsnų.
„Tiesmukai perkėlus tokį interjerą į europietiškus namus, aišku, nebūtų vykęs sumanymas. Tačiau kai kuriuos elementus, techniką, stilius naudoti drąsiai galima“, – įsitikinęs R. Kunstmonas.
