Pastarosiomis savaitėmis garbius jubiliejus šventė ne vienas Lietuvos kultūros veikėjas. IQ kalbinti trys jubiliatai – aktorius Vytautas Paukštė, operos solistas Eduardas Kaniava ir rašytojas Kazys Saja atskleidė turį skirtingą požiūrį į jubiliejus bei laiko ir kūrybos santykį.
Eduardas Kaniava (liepos 1 d., 75-asis jubiliejus). „Mano gimtadienis labai patogus – jis yra vasarą, kai jau esu neįpareigotas jokiais darbais nei teatre, nei universitete, nes yra atostogos. Koncertų pasiūlymų aš tą dieną irgi išvengiu. Taigi ir šiemet tai buvo tradiciškai rami gimimo diena. Šiemet verčiau sureikšminčiau spalio 6 dieną, kai surengsiu koncertą Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Turiu vieną tokią silpnybę, o gal tiesiog savybę – nesistengiu prisiminti, ką aš dariau ankstėliau. Ir, patikėkite manimi, aš visai nesimaivau. Neperžiūriu savo jaunų dienų nuotraukų ir neklausau įrašų. Tai, ką turiu šiandien – man yra svarbiausia. O ką aš turiu šiandien? Nuostabią jaunų dainininkų klasę, man patikėta Klaipėdos muzikinio teatro meno tarybos pirmininko pareigybė. Dabar aš tai sureikšminu labiausiai.
O vaidmenų – taip, jų būta. Nors manęs teatras nelepino skirtingais vaidmenimis. Labai daug pastatymų kartodavosi keturis–penkis kartus, tik baigdamas karjerą operos scenoje padainavau ir Makbetą, ir Nabuką. Tai buvo maloni dovana.
Daug pridainuota, daug prilakstyta, vis dėlto 70 šalių. Kai manęs paklausia, ką galėčiau iš tų kelionių išskirti, man labai sunku pasakyti, nes, išskyrus oro uostus, viešbučius, koncertų sales, retai ką daugiau ir pamatydavau. Nors man labai įsiminė dviejų mėnesių išvyka į Kubą. Pamenu, kai padainavau garsiąją Rigoleto trečio veiksmo ariją, impulsyvieji kubiečiai prišoko prie pat orkestro ir ėmė šaukti „Bravo Rigaperto“ (nežinau, kodėl ne „Bravo Rigoletto“), o paskui man teko laukti apie penkias minutes, kol beveik pusė salės sugrįžo į savo vietas. Man, atliekant tokį sunkų vaidmenį, buvo labai patogu, nes turėjau šiek tiek laiko pailsėti.“
Vytautas Paukštė (liepos 2 d., 80-asis jubiliejus). „Teatro aikštėj Klaipėdoj buvo labai gražu. Ne pagal nuopelnus, bet ką dabar darysi, kad taip atsitiko. Kito tokio įspūdingo gimtadienio, tokio iškilmingo šventimo nebuvo. Tiek draugų, pažįstamų, tiek pagarbos. Aš be galo jiems ir miesto publikai dėkingas, kad man šitiek gero linkėjo.
Laikui bėgant, keičiantis gyvenimui šiek tiek keičiasi ir žmogaus požiūris, santykis į jį, tačiau juk iš esmės žmogus nesikeičia. Taip pat ir požiūris į kūrybą. Jis keičiasi tiek, kiek ir žmogaus santykis su gyvenimu. Mano kūrybos postulatai visą gyvenimą išliko absoliučiai tie patys. Tai, ko mokė mano mokytojai, tuo vadovaujuosi iki šios dienos. Ir net neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip.
Ryškiausiai įsiminė tas laikas, kai susipažinau su Justino Marcinkevičiaus kūryba ir kai mes statėme trilogiją ( „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ – aut. past.). Tai buvo esminiai dalykai, apie kuriuos aktorius gali svajoti visą gyvenimą ir staiga realiai juos gauna.“
V. Paukštę maloniai nudžiugino žinia apie Oskaro Koršunovo statomą spektaklį pagal Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“. Jis teigė, jog bus įdomu pamatyti premjerą ir naują kūrinio interpretaciją po to, kai trilogija jau buvo pastatyta.
Praėjusio mėnesio pabaigoje, birželio 27-ąją, 80-ąjį jubiliejų paminėjo ir rašytojas Kazys Saja, kuris dar prieš sukakties dieną perspėjo žurnalistus, jog šia proga interviu nedalys. „Jubiliejus provokuoja pasakyti komplimentus, aš stengiausi jų išvengti ir man pasisekė“, – lakoniškai išsisuko rašytojas ir pridūrė, kad gimimo diena praėjo su artimiausiais žmonėmis.
