Lietuvai stebint, kaip šimtai ginkluotų policininkų paima pagrindinį baudžiamosios bylos liudininką bei nukentėjusį ir prieš teismą atiduoda į keistu būdu liudininku tapusio įtariamojo rankas, tikrai sunku svarstyti apie labai bendrus ir abstrahuoti verčiančius dalykus. Net Lietuvos atominės elektrinės statybos klausimai čia tampa kažkokia uždaro biurokratijos ir laikino politinio elito rato detale, telpančia į stalčių ir saugoma keistos saugumo tarnybos.
Europos Sąjunga tuo metu balansuoja ant slenksčio tarp didvalstybių egoizmo daiginamos dezintegracijos pavojų ir vis mažiau alternatyvų įgyjančios politinės ir finansinės integracijos poreikių. Graikijos, Italijos, Portugalijos, Ispanijos ūkio sunkumai ir ribas peržengusios valstybių skolos neleidžia tikėti euro stabilumu. Nebent pradėtume kalti aukso monetas ir nebesukti galvos dėl fiskalinės ir monetarinės unijos ateities. Tada ne taip jau ir svarbus tampa nacionalinių ir centrinio ES banko vaidmuo. Bet čia tik ironiškas kuoliuko užkalimas toje galimos ES ateities erdvėje, į kurią tikrai niekas galvos nepametęs nepasuks.
Kai Angela Merkel prabyla apie mažėjantį galimų pasirinkimų skaičių ir būtinybę integ¬ruoti euro zonos finansų politiką, tai reiškia, kad finansinio stabilumo be didėjančio politinės sąjungos integralumo Europos ateities horizonte nieko nebematyti. Politinės sąjungos stiprinimas ir net dviejų integralumo lygmenų ES santvarkos sukūrimas tampa kaip niekada svarstybų objektu. Tai nėra visiškai tas pats dviejų greičių sąjungos vaizdinys, kuris šmėžavo prie Vakarų Europos senbuvių didesniu būreliu prisijungus Vidurio ir Rytų Europos šalims. Tada greičio metafora žymėjo skirtumus tarp senųjų ir naujųjų, tarp turtingųjų ir labai atsilikusių, tarp Vakarų ir Rytų. Tačiau visos tos neproporcingai išsivysčiusios Europos kūno dalys kartu lėkė nepaprastai dideliu greičiu. Išsivystymo lygių statistika sušvelnėjo, Pietų Europos valstybių kurta gerovė, pasirodo, rėmėsi tik ciniškai ignoruojamomis skolomis. Dabar dviejų greičių Europos vaizdinys jau skiria tas šalis nares ir tuos politinės orientacijos bei sąmoningumo galios nepraradusius sluoksnius, kurie palaiko glaudesnes federacijos idėjas, arba yra įsitikinę oponentai bei didesnės nepriklausomybės gynėjai. Kai Didžioji Britanija ir Čekija užima bendrą poziciją dėl finansinio saugumo politikos, ima aiškėti, kad senoji takoskyra jau nebegalioja. Euro zona ir ne euro zona politiniame žemėlapyje rodo jau nebe ES narių amžių, o sudėtingesnius motyvus pasitelkusią politiką. Senoji Pietų Europa ir naujoji – su Lenkija, Baltijos šalimis ir Skandinavija artimoje ateityje gali parodyti didesnius skirtumus. Bėda ne ta, kad skirtumai egzistuoja, kinta, persigrupuoja, bet ta, kad pristinga aiškesnės refleksijos ir viešos analitinės logikos juos svarstant.
Tolesnės Europos Sąjungos politinės integracijos ar dezintegracijos tendencijų priešpriešos, indiferentiško vidurio ir nevalingo plaukimo pasroviui pomėgiai atveda prie mums – lietuviams – labiau suprantamų kategorijų: saugumo ir nepriklausomybės. Ko labiau geidžiame globalios finansų krizės ir miglotų ateities perspektyvų akivaizdoje? Lietuvių kalbos komisijai pagrįstai nerūpi loginė opozicija tarp dviejų sinonimiškai vartojamų žodžių. Ne dėl to, kad žodis saugumas vis labiau apipeckiotas, bet dėl to, kad nepriklausomybė ir laisvė yra nesaugiausia būsena. Laisvas žmogus visada yra pirmiausia nesaugus. O Lietuvoje šiandien to nesaugumo vis daugiau kaupiasi.
Nepriklausomybė kitame reiškinio gale siejasi ne su saugumu, o su atskirumu ir izoliacija. Kas imtų rimtai įrodinėti, kad Lietuvos ir lietuvių saugumas stiprėja tuomet, kai matome tarptautinės izoliacijos požymius? Žinoma, nedidelės laisvos ekspertizės ir viešos analizės pajėgos šiandien beveik visą energiją iškrauna susitelkdamos ties atominės jėgainės ir energetinio saugumo tema. Bet vis tiek tai neatleidžia nuo atsakomybės matyti skirtumus tarp saugumo ir nepriklausomybės. Sistema tuo saugesnė, kuo labiau integruota į įmanomai diversifikuotus politinius, tarptautinius ir laisvosios rinkos tink¬lus. Atvirumas ir integralumas yra patikimesnis ir saugesnis dalykas, negu nediduko, izoliuoto, gilesniu savikontrolės pajėgumu nepasižyminčio politinio vieneto padėtis. Tačiau yra ir emocinė gentinio ir tautinio atskirumo intencija, kuri turi nedvejotiną vertę.
Lietuva iki šiol demonstruoja užsispyrimą nesukti galvos dėl dalykų, kurie tariamai nuo mūsų nepriklauso. Ji užsiregistravusi kaip greičiausiai svarbiausius Europos Sąjungos ateitį lemiančius aktus ratifikuojanti šalis. Konstitucinės sutarties svarstymų Seime visai neprireikė, žiniasklaidoje pats tekstas taip pat nebuvo rimčiau pakedentas. Ne mūsų pupos, ne mūsų kiaulės – nukalė kadaise baudžiavinė liaudis patarlę. Neaudžiant guodžiančių vilčių, kad per tą laiką būtų prisidėję Lietuvos aukštosios politikos ir biurokratijos išminties, norisi atkreipti dėmesį į naujai kylančius iššūkius Europos politinei ateičiai ir jų sutapimą su mūsų visų galvosūkiais tiek dėl energetikos, tiek dėl santykių su kaimynais, tiek dėl valstybės kriminalizavimo požymių. Europietiškas integralumas, atsisakant dar vienos dalies suverenių mūsų valstybės teisių, ar nesaugus didesnis atskirumas su izoliacijos ir tarptautinės manipuliacijos prieskoniais? Laisva tauta gali rinktis. Politikams dainuojant, šokant ir pozuojant galima rinktis ir visišką nesirinkimą. Gal kas nors pasirinks mus.
