Atitrūkusiems nuo šiuolaikinių mokslo tendencijų iš karto derėtų priminti, kad Hogvartsas – žymiausia burtininkų mokykla pasaulyje, kurią išgarsino Hario Poterio istorijos. Švietimo ministras Gintaras Steponavičius ragina šalies universitetams kurti bendras studijų programas su užsienio aukštosiomis mokyklomis ir kviesti užsienio universitetus steigti savo padalinius Lietuvoje. Hogvartso filialas būtų itin naudingas Lietuvos aukštojo mokslo plėtrai ir visam šalies įvaizdžiui – taip mes pagaliau sulauktume nuolatinio užsienio studentų srauto, nes būtume vienintelė tokio tipo aukštoji mokykla regione.
Žinoma, tinkamiausias bendradarbiauti ir didžiausią patirtį šioje srityje turintis universitetas yra Šiauliuose. Juk Šiaulių universitete jau kurį laiką galima mokytis chiromantijos pagrindų. Keista, kad ši perspektyvi sritis dar taip menkai išplėtota. Universitetinio išsilavinimo seniai laukia astrologai, ateities pranašai, ligų užkalbėtojai ir juodieji magai. Tiesa, pastarieji ir be aukštojo mokslo diplomo visai nesunkiai sugeba pradanginti ištisus kontrabandinių prekių sunkvežimius ar išgarinti milijonus nesumokėtų pridėtinės vertės mokesčių.
Gaila, kad inovatyviu Šiaulių universiteto pavyzdžiu neskuba sekti kiti Lietuvos universitetai. Todėl jie sugeba pasiūlyti tik nuobodžias studijų programas, perdėliodami tuos pačius žodžius vis kita eilės tvarka ir ieškodami patrauklesnio skambesio. Taip atsiranda studijų programos, pavadintos „Viešoji istorija“ arba „Istorija ir politika“, vieni universitetai siūlo studijuoti „Praktinę filosofiją“, o kiti – „Taikomąją filosofiją“. Tačiau jei jūs turite polinkį filosofuoti, bet norite didesnio išskirtinumo, galite imtis „Medijų filosofijos“ arba dar geriau – „Kultūros ir medijų filosofijos“.
Tai tik mažutis pavyzdys, kokių šalutinių efektų iškyla trečiaisiais aukštojo mokslo reformų metais. Reformos sumanytojai tikėjosi, kad konkurencija dėl studentų privers aukštąsias mokyklas konkuruoti savo programų kokybe. O šventasis naivume! Iš tiesų visi geros valios rektoriai ir direktoriai turėtų siekti konkuruoti tik savo teikiamo išsilavinimo kokybe ir turiniu, dėstytojų kompetencija ir sąlygų studijuoti gerinimu. Tačiau pasaulis netobulas. Kam gaišti laiką tokiems sudėtingiems dalykams, jei galima pakeisti iškabą, prirašyti burtažodžių, kad programa skirta „plataus profilio specialistams“ parengti, „gebantiems lanksčiai reaguoti į globalizacijos iššūkius“.
Naujai programai dažniausiai užtenka „sumestinio baliaus“ – perkelti jau esamus kursus, kuriuos dėsto tie patys dėstytojai, į naujas studijų programas. Svarbiausia, kad naujas pavadinimas priviliotų pakankamai studentų. Net jei po metų ar dvejų pasklis gandas, kad programa yra tuščias laiko ir pinigų švaistymas – nieko tokio. Bus galima parengti naują programą nauju pavadinimu. Šiuo metu, remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos studijų programų duomenų baze, yra 467 bakalauro studijų programos ir 551 – magistrantūros. Dar 186 studijų programos skirtos medicinos rezidentams ir 16 – vientisųjų studijų.
Todėl iki šiol nė vienas universitetas nebankrutavo ir savanoriškai nenusprendė pasitraukti iš studentų medžioklės. Tik Lietuvos sveikatos mokslų universitetas yra reta išimtis, sujungęs Medicinos ir Veterinarijos akademijas Kaune.
Kaip tik todėl, neveikiant natūraliai konkurencijai, yra svarbus išorinis aukštųjų mokyklų ir jų programų vertinimas. Pirmosios kregždės privertė sunerimti kai kurias aukštąsias mokyklas. Liepos pradžioje paskelbti pirmųjų aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatai parodė, kad anaiptol ne visos mokyklos užtikrina tinkamas sąlygas studijoms ir pačių studijų kokybę. Štai Verslo ir vadybos akademija gavo neigiamus įvertinimus tiek dėl materialinių sąlygų, tiek dėl vykdomos švietimo veiklos. Kūno kultūros akademija taip pat įvertinta neigiamai dėl veiklos kokybės. Dar keturi universitetai, tarp jų ir minėtas Šiaulių universitetas, gavo neigiamus vertinimus dėl studijų materialinių sąlygų.
Šie pradiniai įvertinimai – tik įspėjimas aukštosioms mokykloms, nes joms duotas trejų metų laikotarpis pasitaisyti. Žinoma, galima diskutuoti dėl kai kurių vertinimo kriterijų ar jų minimalios būtinos ribos. Pavyzdžiui, ar tikrai kiekvienas universitetas turi rengti mokslo daktarus? Ar užtenka, kad universitetuose tik pusė dėstytojų turi turėti mokslo laipsnius? Tokie vertinimai turėtų būti galbūt net griežtesni ir juose turėtų atsispindėti ne tik buvusios sąlygos, bet ir artimiausios galimybės ir perspektyvos.
Kai kurių neigiamai įvertintų aukštųjų mokyklų vadovai ėmė purkštauti, kad taip bandoma sukompromituoti aukštąsias mokyklas, nes vertinimai paskelbti per patį stojamųjų įkarštį. Būtų keista, jei jis būtų paskelbtas po priėmimo. Gaila tik, kad aukštųjų mokyklų vertinimai skelbiami dalimis, neužbaigti ir tik vasaros viduryje, o ne pavasarį, kai abiturientai renkasi būsimų studijų kryptis. Būtent tikro kokybės vertinimo labiausiai ir trūksta būsimiems studentams, kurie, reikia pripažinti, dažnai būna sutrikę ir neretai vadovaujami emocinių įspūdžių.
Kaip tik tokiais įspūdžiais ir naudojasi kai kurios aukštosios mokyklos, neribodamos savo fantazijos naujų studijų programų pavadinimuose. Tačiau jei pavadinimai pritraukia studentus – net švietimo ministras nieko nebegali padaryti. Iš tiesų teisus buvo vienas kolega, paaiškinęs, kad laisvosios rinkos „nematoma ranka“ neleidžia atsisakyti chiromantijos kurso Šiaulių universitete – mat jį renkasi daug studentų. O juk rinka visada teisi, anot liberalų. Todėl, remiantis šiais rinkos dėsniais, kai kurie mūsų universitetai tikrai gali persiorientuoti į burtų ir užkeikimų dėstymą. Tuomet pagaliau viskas stotų į savo vietas ir nereikėtų sudėtingais žodžiais pridengti tuščių užkalbinėjimų apie aukštojo mokslo kokybę.
