Seimo 8-oji sesija baigėsi neįtikėtinu tempu. Paskutines birželio dienas rengti posėdžiai tris dienas iš eilės, kad tik būtų spėta užbaigti numatytus darbus. Seimo nariai skubėjo priimti sprendimus, kurie brendo bemaž visą kadenciją.
Priimti ne tik didžiųjų energetinių projektų įstatymai, bet ir kelerius metus diskutuota nauja nacionalinio saugumo strategija, imtasi Darbo kodekso pataisų, užkabinta pensijų sistemos reforma. Ši skuba suprantama – Vyriausybė ir Seimo dauguma bando paskutinę minutę prieš rinkimus parodyti, kad dirba pasiraitojusi rankoves ir vykdo savo pažadus.
Tačiau skubos naudą velniai gaudo. Nemažos dalies priimtų įstatymų galiojimas gali būti itin trumpas, mat jie buvo priimti tik sutelkus valdančiosios daugumos pastangas, opozicijai vis purkštaujant, kad viskas bus pakeista dar rudenį. Kita vertus, kažkodėl svarbūs įstatymai ir sprendimai, kurių laukta seniai ir kurie galėjo leisti dar šios kadencijos parlamentarams pasigėrėti darbo vaisiais, atidėti paskutiniams Seimo posėdžiams. Panašiai elgėsi ir Vyriausybė – ginčai dėl minimalios algos užtruko vos ne pusę visos kadencijos ir tik baigiantis jai priimtas sprendimas nuo rugpjūčio 1 d. didinti algą 50 litų.
Valdžiai kalbėti apie savo darbus yra lengviau nei apie tai, ko jai nepavyko padaryti. Greičiausiai nei dabartiniai ministrai, nei valdančiosios daugumos Seimo nariai rinkėjams nenorės priminti, kokie Vyriausybės darbai taip ir liko už šviesaus rytojaus horizonto. Iki šiol visos vyriausybės galėjo teisintis, kad nespėjo įvykdyti savo pažadų, nes dirbo ne visą kadenciją. Ši Vyriausybė – pirmoji, išsilaikiusi visą kadenciją, o jos programa – neblogas priminimas, kad net ir išbuvus visus ketverius metus nepavyksta įgyvendinti daugybės sumanymų.
Reikia pripažinti, kad ši Vyriausybė tikrai nebuvo blogiausia per daugiau nei du dešimtmečius. Daugelis užsienio ekspertų, o ir Lietuvos ekonomistai sutinka, kad Vyriausybei pavyko suvaldyti finansų krizę. Tačiau tam skirtos pastangos surijo bemaž visą valdžios energiją ir laiką, kurio nebeliko kitiems darbams. O lūkesčių būta nemažai: Vyriausybės programoje buvo išskirtos septynios sritys, kuriose siekta esminių pokyčių: 1) valstybės valdymo, 2) kovos su korupcija; 3) inovatyvios ekonomikos plėtros; 4) energetikos; 5) švietimo sistemos; 6) sveikatos apsaugos; 7) socialinės atskirties mažinimo.
Iš šių sričių tik energetikos ir valstybės valdymo srityse pastebimi reikšmingi teigiami pokyčiai. „Buvo pozityvių poslinkių daugelyje viešojo valdymo sričių, nors visiškai reformos įgyvendinti nepavyko, – teigia Viešosios politikos ir vadybos instituto programų vadovas Vitalis Nakrošis. – Valstybės tarnybos srityje vyko nuosekli reforma, bet nepavyko valstybės tarnybos sistemos pakeisti iš esmės. Daugiausia abejonių man kelia politinio pobūdžio ministerijų sekretorių reforma 2009 m. – iki šiol trūksta sutarimo tarp politinių partijų dėl ministerijų vadovų, todėl tikėtina nauja politizacijos banga po rinkimų, jeigu keisis valdančioji dauguma.“
Daug tikėtasi iš švietimo sistemos reformos. Pokyčiai aukštojo mokslo srityje išties buvo labai pastebimi, tačiau rezultatai – itin prieštaringi. Dalis aukštojo mokslo reformos punktų pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, o įvestas „krepšelių“ principas ir aukštųjų mokyklų konkurencija privertė jas užsiimti studijų fasadų blizginimu ir naujų programų negirdėtais pavadinimais kūrimu, bet ne studijų kokybės tobulinimu.
Kitose srityse, su nedidelėmis išimtimis, girtis nelabai yra kuo – vieni darbai tiesiog inertiškai buvo stumdomi „pirmyn atgal“, o kitus derėtų pažymėti riebiu užrašu „Susimovėme“.
IQ pateikia 10 svarbiausių šios kadencijos Vyriausybės ir Seimo neatliktų „namų darbų“. Tiesa, skirtingai nuo mokyklos, rinkėjai greičiausiai už neatliktus darbus šios valdžios nepaliks „po pamokų“, o priešingai – perleis valdžios skeptrą kitoms partijoms.
1. Daugiabučių renovacija
„Sieksime Europos Komisijos finansinės paramos, kad daugiabučių namų modernizavimas taptų masiškas ir per metus būtų atnaujinama apie 2 000 daugiabučių pastatų, tarp jų – 100 mokyklų ir 100 ikimokyklinių įstaigų“, – buvo rašoma Vyriausybės programoje.
Šie skaičiai dabar atrodo kaip druska ant žaizdos. Pastaraisiais Būsto ir urbanistinė plėtros agentūros (BUPA) duomenimis, Lietuvoje baigti renovuoti 455 pastatai, 245 – rengia investicinius projektus, rangos darbus vykdo 55. Tačiau visiškai pagal šios Vyriausybės ir ES remiamą JESSICA programą renovuoti tik 5 pastatai.
Aplinkos ministerijos atstovai teisinasi, kad renovacijai trukdo kompensacijas už šildymą gaunantys gyventojai ir galbūt reikėtų griežtesnių prievartos ar bausmių taikymo galimybių, kad nenorintys renovuoti savo būstų gyventojai aiškiai pajustų pasekmes. Tačiau bausmių taikymas gali ne atgaivinti, o įkalti paskutinę vinį į renovacijos programos karstą. „Prievartos mechanizmas neskatina pasitikėjimo būsto renovacijos programose, – teigia prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Udrėnas. Anot jo, nereikia ieškoti visiškai naujų renovacijos skatinimo modelių, nes nuolatiniai kaitaliojimai nepadės gyventojams patikėti programų nauda. Verčiau jau sutvarkyti kai kurias dabartinės programos skyles, labiau įtraukti bankus į kreditavimą ir tęsti renovacijos darbus.
2. Vyriausybės viešoji komunikacija
„Kažkas negerai Lietuvos valstybėje valdžios komunikacijai“, – galėtų parašyti šiuolaikinis Shakespeare’as. Būtent viešoji komunikacija šiai Vyriausybei tapo neįveikiamu prakeiksmu, dėl kurio galiausiai smigo premjero Andriaus Kubiliaus populiarumas. „Didžiausia bėda buvo ta, kad per ekonomikos sunkmetį nebuvo konkretaus krizės komunikacijos plano, kuriame būtų aiškiai pasidalyta komunikavimo funkcijomis, – teigia viešosios komunikacijos ekspertė Kristina Vaičiūnaitė. – Nors A. Kubilius darė iš esmės tai, ką reikėjo daryti, jis tapo svarbiausiu „blogų žinių“ šaukliu, kas ir lėmė jo populiarumo kritimą.“
A. Kubiliaus ir jo komandos akcentus, kaip yra gelbėjama Lietuvos ekonomika ar skatinamos užsienio investicijos, galėjo neblogai suprasti ir įvertinti Lietuvos ir užsienio ekspertai, investuotojai, tačiau ne Lietuvos rinkėjai. Kaip pastebi K. Vaičiūnaitė, tik vėliau, pavyzdžiui, „Snoro“ banko žlugimo metu, buvo efektyviau paskirstytos viešųjų pranešėjų funkcijos ir daugiau viešai kalbėjo finansų ministrė Ingrida Šimonytė ar Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, o ne pats premjeras.
Bėdos dėl komunikacijos kankino ne tik premjero komandą, bet ir nemažą dalį ministrų ir Seimą. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pagarsėjo ne tik nevykusia vieša komunikacija, bet ir keistais įpročiais nesidalyti informacija net su kitomis valstybės institucijomis.
Privalomojo sveikatos draudimo įvedimas yra bene geriausias pavyzdys, kaip Vyriausybė net teisingą darbą sugebėjo sumauti ir paversti pašaipų objektu. Nesugebėjimas aiškiai ir tiksliai perduoti žinių gyventojams apie mokesčių pokyčius tapo įvairių nesusipratimų priežastimi.
3. Ekonomikos skatinimo planas
Vyriausybė 2009–2010 m. plačiai reklamavo savo pastangas skatinti ekonomiką. Buvo kalbama, kad iki 2011 m. Ekonomikos skatinimo plano (ESP) priemonėmis į šalies ekonomiką bus įlieta daugiau kaip 5 mlrd. Lt, arba apie 5 proc. BVP. Iki 2010 m. pabaigos buvo numatyta, kad ESP padės išsaugoti 100 tūkst. darbo vietų.
Tačiau Valstybės kontrolė, 2010 m. atlikusi programos vertinimą, paskelbė, kad plano įtaka darbo vietų išsaugojimui buvo minimali, nes numatyti tikslai nebuvo pasiekti – priemonės nesustabdė didėjančio įmonių bankroto skaičiaus ir spartaus nedarbo augimo Lietuvoje. Numatytų 5 mlrd. šalies verslas taip pat nesulaukė. Pirmaisiais metais iš numatytų 2,1 mlrd. litų verslo galimybėms plėsti buvo paskirstyta 1,2 mlrd. Lt, o rinką faktiškai pasiekė tik 155 mln. litų. Šie pinigai – tiesiog katino ašaros, palyginti su tuo metu buvusiu kreditų poreikiu, kuris smarkiai išaugo po to, kai bankai nustojo skolinti verslui.
4. Emigracija ir „Globali Lietuva“
„Parengsime „Globalios Lietuvos“ kūrimo strategiją ir pradėsime ją įgyvendinti“, – pasižadėjo Vyriausybė. Strategija, skirta išeivijai į valstybės gyvenimą įtraukti, išties buvo parengta, ilgai kritikuotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas – panaikintas. Tačiau būtent šios Vyriausybės metu emigracija iš Lietuvos pasiekė rekordines aukštumas, o realus ryšys su emigravusia tautos dalimi taip ir nesukurtas. Ko vertas vien amžinas klausimas dėl dvigubos pilietybės, kurio niekaip nesugeba išspręsti valdžia?
5. Santykiai su Lenkija
Vyriausybės programoje skelbta: „Toliau plėtosime Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę.“ Per ketverius metus dingo žodis „strateginė“, o žodį „partnerystę“ dažniau keitė „įtampa“, „ambicijos“ ar „nuoskaudos“. Nors santykių įtampa – anaiptol ne vien Lietuvos kaltė, Lietuvos Vyriausybei tikrai nepavyko išspręsti dvišalių santykių krizės.
6. Korupcijos mažinimas
Kova su korupcija buvo vienas svarbiausių šios Vyriausybės prioritetų. Tenka pripažinti, kovos būta – STT kratė savivaldybes, viešųjų pirkimų procesai tapo skaidresni. Dėl viešųjų ir privačių interesų galimo painiojimo buvo priverstas atsistatydinti net vienas artimiausių A. Kubiliaus bendražygių, ūkio ministras Dainius Kreivys. Tačiau kovos rezultato dar teks palaukti: „Transparency International“ vertinimu, korupcijos suvokimo indeksas pastaruoju metu suprastėjo: 2009 m. jis siekė 4,9, 2010 m. – 5, o 2011 m. – jau tik 4,8.
7. Ignalinos AE uždarymo programa
Ši problema – ne šios Vyriausybės sukurta. Sutartys dėl IAE uždarymo darbų ir branduolinių atliekų saugojimo konteinerių statybos su bendrove „Nukem Technologies“ pasirašytos dar 2004 ir 2005 m. Tuo metu IAE vadovavo Viktoras Ševaldinas, kurį 2010 m. atleido jau ši Vyriausybė. Tačiau Energetikos ministerija ir naujoji IAE vadovybė nesugebėjo priversti „Nukem Technologies“ imtis realių IAE darbų. Ši dvikova tapo ir politine, kuomet 2009 m. „Nukem Technologies“ nupirko Rusijos „Atomstroyexport“. Pasiteisinimų Vyriausybė turi pakankamai. Tačiau IAE uždarymo darbai stovi ir tai labai kenkia deryboms su ES institucijomis dėl tolesnio IAE uždarymo finansavimo.
8. Šeimos koncepcija
2008 m. Seimo patvirtinta Valstybinė Šeimos politikos koncepcija buvo nuolat akcentuojama tiek Vyriausybės programoje, tiek Seimo narių užmojuose stiprinti ir remti šeimas, sukurtas per santuoką. Tačiau realių pastangų padėti šeimoms auginti vaikus nebuvo matyti.
Vis dėlto didžiausią smūgį kalbėtojams apie paramą šeimai ir santuokai sudavė Konstitucinio Teismo sprendimas 2011 m., kuriuo buvo pareikšta, kad valstybė negali diskriminuoti šeimų, kurių nesieja oficiali santuoka. Konservatoriai baigiantis kadencijai dar bandė keisti Konstitucijos nuostatas, tačiau, pritrūkus vieno balso, teko nuleisti rankas. Ketveri metai beverčių žodžių ir menkų darbų.
9. Merų rinkimai
„Rengdamiesi 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimams, priimsime įstatymus, kuriuose bus įteisinti tiesioginiai merų rinkimai“, – skelbė Vyriausybės programa. Tačiau nesugebėjus suderinti skirtingų projektų dėl tiesiogiai renkamų merų funkcijų ir atsakomybių, šis pažadas ir vėl liko netesėtas.
10. „Visuomis“.
Siekdami efektyviau valdyti valstybės turtą, tuometis ūkio ministras D. Kreivys ir A. Kubilius pristatė „Visuomio“ idėją – visas valstybines įmones ir kitą turtą, kurio yra už maždaug 18 mlrd. litų, valdytų vienas valstybinis holdingas. Tačiau šios idėjos nepalaikė net konservatorių frakcija Seime, tad sumanymas, nors ir skambiai išreklamuotas, mirė nepradėjęs gyventi. Idėja efektyviau valdyti turtą – labai gera. Tačiau ją sužlugdė nevykęs pristatymas.
