Į šių metų NBA naujokų biržos „žaliąjį kambarį“ nebuvo pakviestas nė vienas užsienio krepšininkas. Birželio 28-ąją Naujajame Džersyje vykusioje biržoje vienos rankos pirštais buvo galima suskaičiuoti pirmajame rate pašauktus žaidėjus iš už JAV ribų.
Priešingai nei praėjusių metų NBA naujokų loterijoje, šiemet nebuvo eskaluojama užsienio talentų tema, o pirmasis europietis savo pavardę išgirdo tik dvidešimtuoju šaukimu. Tai buvo prancūzų krepšinio viltis Evanas Fournier. Palyginimui – pernai kvietimai nuo trečio iki aštunto atiteko užsienio valstybių krepšininkams, tarp kurių buvo ir lietuvis Jonas Valančiūnas.
Ar šiemetė birža yra pirmasis požymis, jog NBA susidomėjimas užsienio valstybių žaidėjais slopsta? Ar viena kregždė – dar ne pavasaris?
Pirmieji žingsniai
Užsienio žaidėjai NBA lygoje jau seniai nebeatlieka vien tik antraeilių vaidmenų. Tokių žaidėjų kaip Šarūnas Marčiulionis, Draženas Petrovičius, Detlefas Schrempfas ar Vlade Divacas atėjimas į lygą praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose pakeitė amerikiečių požiūrį į krepšininkus iš šios Atlanto pusės. Europiečiai parodė, jog moka žaisti krepšinį ne blogiau nei visų liaupsinami NBA „dievukai“.
Tad praėjus kiek laiko NBA komandose atsirado vis daugiau krepšininkų ne tik iš Europos, bet ir iš tokių valstybių kaip Nigerija, Pietų Korėja ar Naujoji Zelandija. Valstybių, kurios daugumai JAV gyventojų reiškia pasaulio kraštą. Vis dėlto vis margesne tampančioje NBA žaidėjų paletėje kartu su JAV sportininkais dominuoja europiečiai.
Po to, kai pirmosios kregždės (Š. Marčiulionis, V. Divacas ir kiti) nedrąsiai atvėrė stipriausios pasaulio krepšinio lygos duris ir ten įsitvirtino, NBA komandų atstovai dar kurį laiką atsargiai žiūrėjo į sportininkus iš kitų šalių. Tačiau po truputį jų pradėjo daugėti. 1995 m. po visų savo traumų ant Portlando „Rose Garden“ arenos parketo pasirodė Arvydas Sabonis, 1996 m. pašaukiami Žydrūnas Ilgauskas ir kanadietis Steve’as Nashas, dar po dvejų metų NBA pasaulis sužino apie vunderkindą iš Viurcburgo Dirką Nowitzki.
Tai buvo tikrasis lūžis, po kurio prasidėjo užsieniečių invazija į JAV krepšinio arenas. Nors iki minėtų sportininkų (ir, be abejo, po jų) įvairių NBA komandų marškinėlius vilkėjo nemažai net patiems europiečiams negirdėtų krepšininkų, jie lygoje nepaliko jokio ryškesnio pėdsako (olandas Geertas Hamminkas, australas Markas Bradtke, serbas Rastko Cvetkovičius ir kt.). Dar daugiau tokių, kurie buvo pakviesti naujokų biržoje, tačiau taip ir nesužaidė nė vienų rungtynių lygoje.
Blėstanti meilė?
Pastaruosius dešimt penkiolika metų NBA buvo užvaldžiusi žaidėjų iš Europos manija. D. Nowitzki, Pau Gasolio ar Tony Parkerio įkvepiančios istorijos kartais apakindavo klubų skautus bei vadovus ir pastūmėdavo juos priimti ne pačius logiškiausius sprendimus, renkantis jauną talentą iš Europos NBA naujokų biržoje (Nikolozo Tskitišvili, Darko Miličičiaus pavyzdžiai). Europiečiai pradėti vertinti pirmiausia dėl žaidimo suvokimo, universalumo ir visų pozicijų žaidėjų sugebėjimo pataikyti iš toli.
Situacija pasiekė tokį lygį, kad beveik kiekvienas aukštaūgis iš už Atlanto JAV skautams tapdavo „antruoju Nowitzki“, „dar vienu Gasoliu“ ar primindavo „Divaco talentą“. Ypač daug prie užsienio žaidėjų populiarumo NBA prisidėjo buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio asistentas ir dabartinis „Dallas Mavericks“ klubo generalinis vadybininkas Donnie Nelsonas bei „Toronto Raptors“ vadovas Bryanas Colangelo.
Po keleto nesėkmingų eksperimentų NBA entuziazmas europiečių atžvilgiu šiek tiek atšalo. Dabar skautai kuo toliau, tuo atidžiau ir kritiškiau stebi talentingiausius užsienio valstybių žaidėjus. „Anksčiau tu galėdavai nuvykti į svarbiausias Europos krepšinio varžybas, kuriose žais pilna vyrukų, atitinkančių NBA lygį, tačiau arenoje nebus nė vieno NBA skauto. Dabar tu nuvyksti kur nors į Austriją ir, be tavęs, ten sėdi dar šeši NBA komandų atstovai“, – teigė „Utah Jazz“ klubo vyriausiasis skautas Richas Sheubrooksas.
Kitas svarbus aspektas, verčiantis klubų atstovus atsargiau žvelgti į atvykėlius iš Europos ar kitų pasaulio vietų, – sirgalių nuomonė. Žinoma, Dalaso sirgaliai dievina D. Nowitzki, o „San Antonio Spurs“ gerbėjai negali įsivaizduoti savo komandos be T. Parkerio ar argentiniečio Emanuelio Ginobili. Tačiau tai labiau išimtis iš taisyklės. Kuo dažniau užsienio talentai nuvilia, tuo mažiau JAV krepšinio mėgėjai juos norėtų matyti savo palaikomos komandos gretose. Geras žaidėjas – amerikietis. Toks konservatoriškas požiūris tampa vis dažnesnis tarp NBA sirgalių.
Taigi galima daryti išvadą, kad NBA klubai, iš pradžių atsargiai ir nepatikliai vertinę užsienio krepšininkus, o vėliau juos kviesdavę ir priimdavę išskėstomis rankomis, pradeda į šią „amerikietis prieš europietį“ dilemą žvelgti blaiviau. Išskyrus atvejus, kai žaidėjas yra ypač talentingas ir daug žadantis, vėl sugrįžta nuomonė, kad saugiau rinktis vietinį talentą, užgrūdintą kovų NCAA lygoje.
Palyginti praėjusių ir šių metų biržas, ne mažiau svarbus buvo NBA lokauto faktorius, dėl kurio labai daug jaunųjų JAV žvaigždžių nusprendė nedalyvauti praėjusių metų biržoje, o pasilikti universitete dar metams ir tik tada joje dalyvauti. Europiečiams susiklostė labai palanki situacija – sumažėjo konkurencija iš amerikiečių pusės, be to, vieną sezoną dar galima buvo likti tobulėti Europoje (kaip pasielgė ir J. Valančiūnas su Donatu Motiejūnu). Ar dėl to galima vadinti praėjusių metų naujokų biržą silpna, o vykusią šiemet – stipria? Į visus klausimus turėtų atsakyti kitas NBA sezonas.
