Kai vos už kelių metrų nuo tavęs rungtynėms ruošiasi, kaip paaiškėjo, dvi stipriausios Europos futbolo komandos, kai nuo triukšmo stadione ausų būgneliai tuoj tuoj suplyš, kai įeini į stadioną kartu su Andrésu Iniesta, atrodo, kad pildosi visos futbolo sirgaliaus svajonės. Tačiau yra viena smulkmena: taip arti Europos futbolo čempionato esantys savanoriai negali gyvai pamatyti pačių rungtynių.
Vos kelios minutės užsiregistruoti internete, po kelių mėnesių įvykęs pokalbis, ir aš – vienas iš 5 500 savanorių, dirbusių čempionate. Viena dalis svajonės – jau išsipildžiusi: turiu leidimą patekti į stadioną Gdanske.
Pažintis su stadionu prasidėjo slepiantis nuo lietaus šalia akreditacijų centro. Beveik 40 tūkst. sirgalių talpinančio, dabartiniu kursu per 700 mln. litų kainavusio ir per dvejus su puse metų pastatyto stadiono fasadas gniaužia kvapą – lenktą 45 tūkst. kvadratinių metrų ploto eksterjerą sudaro 18 tūkst. plokštelių, turinčių priminti ilgą laiką čia pat išgautą gintarą.
Jau kitą dieną įvykę mokymai suteikė progą į stadioną pažvelgti iš vidaus. Keturi milžiniški ekranai, aukščiausios kokybės veja ir spaudos konferencijų salė – visa tai galima pamatyti beveik bet kuriame didesniame Europos stadione. Gdansko stadione į akis krinta nebent ekumeninė koplyčia. Kita vertus, čia juk Lenkija, vienas religingiausių kraštų pasaulyje. Tiesa, koplyčia per visą čempionatą buvo užrakinta.
Apie 40 savanorių, tarp kurių buvau ir aš, turėjo užtikrinti, kad žiniasklaidos atstovai stadione jaustųsi lyg namie, kad jiems niekada netrūktų informacijos, kad jie galėtų patekti ten, kur priklauso, – prie aikštės, į žiniasklaidos tribūną, spaudos konferenciją ar vadinamąją „mix“ zoną, kurioje laimingiausieji žurnalistai gali net ir pakalbinti žaidėjus.
Pirmos rungtynės – pirmas didelis darbas: eini prie aikštės, kartu su penkiais likimo draugais įtempi sunkią virvę, į sudarytą aptvarą subėga daugybė fotografų, greičiausieji lipa ant specialios pakylos, spraigo teleskopiniais objektyvais ginkluotų fotoaparatų mygtukus. Kai jie išeina ir susėda į savo vietas už reklaminių skydų, akimirksniu išmontuojama ir į sandėlį išnešama pakyla bei virvės, o savanoriai dingsta ten, kur jiems ir vieta, – namo ar į žiniasklaidos centrą. Stebėti rungtynes gyvai savanoriams griežtai draudžiama.
Liūdna, kad tuščia
Palikus stadioną ir stebint rungtynes per televizorių suima apmaudas pamačius šviečiančias baltas ir blyškiai geltonas tuščias kėdes. Žaidžia Ispanija prieš Italiją (grupės rungtynės. Kaip vėliau paaiškėjo, šios komandos šiuo metu yra stipriausios Europoje). Tituluotos komandos, žiniasklaidos dėmesys – didžiulis, tad daugelis pagrįstai tikėjosi, kad stadionas bus sausakimšas. Tačiau taip nebuvo.
Dar graudžiau atrodė vaizdas Donecke vykstančiose rungtynėse tarp Anglijos ir Prancūzijos. Net ir žiūrint rungtynes per vos 16 colių įstrižainės televizorių, kuris, pripratus prie žiniasklaidos centre esančių didžiulių ekranų, atrodė miniatiūrinis, buvo matyti visa neužimtų vietų jūra.
Kambario draugas sako girdėjęs, kad bilietai į šias rungtynes paskutinę minutę kainavo 5 eurus. Tik 5 eurus. Ar ukrainiečių godumas atsisuko prieš juos pačius? Taip, turbūt.
Lenkai už savo kaimynus ukrainiečius buvo kiek kuklesni ir apgyvendinimo, ir paslaugų sektoriuose. Bilietų perpardavinėtojai, aišku, iš peties bandė pasipelnyti, bet prieš pat rungtynes jau nebuvo įmanoma įsigyti bilietų. Vienas pajuokauti nusprendęs vaikinas jau prasidėjus mačui keliems margaspalviams kroatams „padovanojo“ bilietus: „Lėkite greičiau į stadioną! Kas geriau, nei jūs reprezentuoja rinktinę.“ Šie tekini pasileido prie vartų į stadioną ir tik ryškia liemene vilkintis prižiūrėtojas juos sustabdė: „Tai tik brošiūros, vaikinai.“
Žaliųjų armija
„More trains for angry boys! More trains for angry boys!“ (liet. Daugiau traukinių piktiems berniukams) – traukia dainas žaliai pasidabinę įkaušę Airijos gyventojai. Ispanijos vėliavomis apsigaubusių sirgalių negirdėti ir net nematyti – peršasi mintis, kad, nepavykus įrodyti savo jėgos aikštėje (ispanai sutriuškino airius 4:0), žalieji tai pamėgino už stadiono ribų.
SKM’as (Szybka kolej miejska – priemiestinis traukinys) vėluoja, dainos nesiliauja, prisijungia ir savo „Polska biało czerwoni“ (Lenkija baltai raudoni) spėję įgristi lenkai.
Gdansko centre „žaliųjų“ visur: požeminėse perėjose, ant tramvajaus bėgių, viduryje gatvės, ant tvorų, skiriančių juos nuo vienos pagrindinių transporto arterijų zujančių automobilių. Energija liejasi per kraštus, tačiau tai šventė – jokių muštynių, jokio vandalizmo, tik dainos ir apkvaitęs džiaugsmas, kad jų rinktinė pateko ten, kur daugybei Europos nacionalinių komandų tik pasvajoti.
Visur, kur tik įmanoma, pristatyta kilnojamų tualetų, tačiau tai negelbsti. Stadiono prieigos tiesiog skendi airių šlapime, o pravažiuojantis traukinys kartais aplaistomas tvarkingai prie bėgių išsirikiavusių airių čiurkšlėmis.
Penktadienio popietę nusprendžiu atsipūsti su prieš penkias minutes sutikta kompanija prie Gdansko esančio Sopoto paplūdimyje. Sutinkame pakrantėje snaudžiančius, į nacionalines vėliavas susisupusius ispanus. Išgirdę, kad kažkas aplinkui vyksta, jie pakyla iš savo vietų, tuo pasipiktina kompanijos siela – airis. Tačiau konfliktas nurimsta net neprasidėjęs – svečiai iš Ispanijos pasišalina savo noru, motyvuodami, kad jau seniai maudėsi duše.
Sirgalių zonose atmosfera taip pat įkaitusi. Ypač kai žaidžia Lenkija ar Ukraina. Kai dideliame ekrane buvo rodomos varžybos tarp Čekijos ir Lenkijos (jas lenkai pralaimėjo, todėl nepateko į ketvirtfinalį), net nėra kuo kvėpuoti, žmonės spaudžiasi vienas prie kito, ir atrodo, kad ši silkių statinė tuoj sprogs. Net keliskart smarkiai prapliupęs lietus nesumažina sirgalių entuziazmo. Ir koks nusivylimas, kai Petras Jiráčekas siunčia kamuolį į vartus.
Po rungtynių vis tiek skamba „Polska biało czerwoni“, miesto centras ūžia, o prie pat aplink didžiulį fontaną išsirikiavusių ginkluotų policininkų kojų alų gurkšnoja ant grindinio susėdę Lenkijos vėliavomis apsigaubę sirgaliai.
Čempionatas Gdanske baigėsi, daugiau jokių varžybų, jokių išprotėjusių airių, kroatų ar graikų. Stadione užsilikę savanoriai, organizatoriai ir šiaip per klaidą ten patekę, siaučia – dainuoja, fotografuojasi ant aikštės, atsarginių suolelio, VIP tribūnoje, moko kitataučius tautinių šokių, skanduoja į atmintį giliai įsirėžusį „Polska biało czerwoni“.
Užsieniečių ir čionykščių ovacijomis apdovanotas miestas jų nusipelnė – viskas pavyko geriau, nei tikėtasi. Slampinėdamas stadiono koridoriais dar kartą išbandau koplyčios durų spynos tvirtumą. Negali būti, ji pagaliau atrakinta! Ramybės oazė visuotiniame siautulyje įkrauna. Dieve, padėk grįžti į Vilnių sveikiems ir gyviems. Iki rungtynių tarp Anglijos ir Italijos pradžios. Amen.
