Labiausiai tarptautinis pasaulio miestas nusipelno pagyrų. Jeigu tik likusi Didžiosios Britanijos dalis jį vertintų pakankamai.
Šie metai yra Londono metai. Birželio mėnesį mieste buvo darganota, bet jis nepriekaištingai surengė karalienės Elizabeth II deimantinį karūnavimo jubiliejų. Liepos mėnesį mieste vyks olimpinės žaidynės. Jeigu bus užbėgta už akių teroristų atakoms ir išvengta didelių transporto sutrikimų (visai nemaža grėsmė žinant, kad organizatoriai kliaujasi viešuoju transportu), šios žaidynės turėtų sustiprinti įspūdį, kad Londonas stovi pačioje pasaulio viršūnėje.
Tačiau Londono pozicijos nėra tokios tvirtos, kaip gali atrodyti. Miesto sėkmę pastarąjį ketvirtį amžiaus lėmė istoriniai atsitiktinumai ir gera politika. Dabar istorija toliau žengia savo keliu, o politikos formuotojai gadina reikalus. Net patys to nepastebėdami jie gali panardinti Londoną į nuosmukį, nes didelio miesto ekosistema yra sudėtingas ir trapus dalykas.
Iš gelmių
Londonas nepasidavė Didžiąją Britaniją apėmusiam nuosmukiui. Nors šalis pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) smuko iki septintosios vietos pasaulyje, jos sostinė tarp daugelio didžiausių miestų vertinimų yra pirmoje vietoje arba bent antroje po Niujorko.
Jeigu ne Londonas, Didžioji Britanija būtų išnykusi iš verslininkų ir turistų žemėlapių. Taip buvo ne visada. Iškilęs karalienės Viktorijos laikais, miestas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios paniro į nuosmukį. Jį sukėlė bombardavimas, apdirbamosios pramonės nykimas, prieplaukų uždarymas ir miesto dominavimui mažinti skirta vyriausybės politika. Iki devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio gyventojų skaičius sumažėjo ketvirčiu.
Tada ir vėl viskas pasisuko kita linkme. Galbūt iš dalies tai nutiko dėl savo vietą atkovojančio miesto gravitacijos jėgų. Tačiau, kaip rodo „The Economist“ tyrimas, pakilimą lėmė ir kvailos politikos pakeitimas geru valdymu. Aštuntajame dešimtmetyje vyriausybė nustojo bandyti skatinti augimą visur kitur.
Devintajame dešimtmetyje vadinamasis Didysis sprogimas liberalizavo finansinių paslaugų pramonę ir pradėjo traukti darbuotojus bei pinigus iš viso pasaulio. Patogi laiko zona ir kalba, kurią imperializmas paskleidė visame pasaulyje, palengvino užsieniečių gyvenimą mieste. Patikima teisinė sistema ir švari politika pavertė Londoną gera vieta verslui. Puikūs universitetai ir privačios mokyklos pritraukė jaunų žmonių ir tėvų.
Taip globalizacija, išdistiliuota ir sukoncentruota Londone, pavertė šią vietą tarptautiniu pasaulio miestu. Niujorke yra tiek pat užsienyje gimusių žmonių – kiek daugiau nei trečdalis. Bet jo verslas nukreiptas į Ameriką, o Londono – į visą pasaulį. Niujorko imigrantai daugiausia yra netvarkingos minios žmonių, o Londonas pritraukia protingus profesionalus ir begėdiškai turtingus žmones. Londono elitą vis dažniau sudaro užsieniečiai arba užsieniečių vaikai.
Londono gyventojams tai turi neigiamą poveikį. Brangiau nei Londone nekilnojamasis turtas kainuoja tik Monake. Kai per ekonomikos krizę nekilnojamojo turto kainos kitose sostinėse ir likusioje Didžiosios Britanijos dalyje smuko, Londono centre paklausa iš besivystančių rinkų dar labiau pakėlė nekilnojamojo turto kainas.
Tačiau teigiama pusė svaresnė. Iš dalies todėl, kad užsieniečių kvalifikacija yra geresnė, jie jaunesni ir – kaip rodo darbdavių apklausos – sunkiau dirba nei vietiniai, iš dalies dėl iš užsienio plaukiančių pinigų Londonui pastaraisiais metais sekėsi daug geriau nei visos Didžiosios Britanijos ekonomikai. Londone sukuriama pridėtinė vertė vienam asmeniui dabar siekia vieną ir tris ketvirčius to, kas sukuriama visoje šalyje. Todėl Londonas subsidijuoja likusią šalį iki 15 milijardų svarų sterlingų (64,4 mlrd. litų) kasmet.
Tačiau čia yra vienas kabliukas. Nors Didžioji Britanija gyvena iš Londono, o Londonas gyvena iš užsieniečių, Britanija nelabai mėgsta užsieniečius. Neseniai apklausus šešių pasiturinčių šalių gyventojus paaiškėjo, kad britai priešiškiausiai nusiteikę imigracijos atžvilgiu. Ir taip yra ne todėl, kad imigrantų – tiek daug. Londonas, kurio apie trečdalį gyventojų gimę užsienyje, daug šilčiau žvelgia į užsieniečius nei likusi šalies dalis, kurioje juos palankiai vertina tik 8 procentai.
Taip yra ne todėl, kad migrantai palaiko migrantus: net Britanijoje gimę baltieji londoniečiai yra draugiškesni užsieniečių atžvilgiu nei kiti britai.
Londonas taip pat negali spręsti dėl savo ateities. Jo meras neturi daug galių. Jį valdo likusi šalies dalis ir konservatorius ministras pirmininkas, užaugęs užsieniečių neturėjusioje Berkšyro grafystėje. Dešiniųjų politikų spaudimas Davidui Cameronui ir imigracijos svarbos augimas rinkėjų akyse privertė jį pažadėti sumažinti imigraciją iki „dešimčių tūkstančių“ per metus – sunki užduotis žinant, kad, atėmus išvažiavusius asmenis, pernai imigravo 252 tūkstančiai žmonių.
Studentų teisės dirbti buvo apribotos, tad jiems dabar sunkiau įpirkti studijas Didžiojoje Britanijoje. Verslo vizų išdavimas sudėtingesnis. Įsivežti šeimų narius į šalį tampa vis sunkiau. Darbo partijos požiūris išlieka toks pats: praėjusią savaitę jos lyderis Edas Milibandas pareiškė, kad jo partija „suklydo“ leidusi tiek daug imigracijos.
Kad išliktų didis, turi likti atviras
Dabar Londonui – puikūs laikai, bet tai neišvengiamai baigsis. Iš imperijos ir pramoninės revoliucijos sukauptas kapitalas leido šiai vietai klestėti, bet dabar, kylant besivystančioms rinkoms, kapitalas telkiasi kitur.
Kad ir kaip bus išspręstos, Europos problemos formuos jo ateitį arba todėl, kad jis glaudžiau įsilies į kontinentą, arba, kas labiau tikėtina, todėl, kad jis nuo jo tolsta. Tačiau, nors vyriausybė negali sustabdyti miesto nuosmukio, ji gali daryti įtaką šio nuosmukio greičiui. Nekilnojamojo turto kaina nėra vien londoniečių problema, ji taip pat užkrauna ir didesnę mokesčių našta verslui.
Didesni nuosavybės mokesčiai, kurie apskritai ekonomikoje yra pageidautini, sumažintų nekilnojamojo turto kaip investicijos ar antrųjų namų paklausą. Jeigu būtų leista vykdyti daugiau plėtros apleistose gamyklų ir kitokiose aikštelėse mieste bei Londoną juosiančioje „žaliojoje juostoje“, tai padidintų pasiūlą. Nors mėgstama aplinkosaugininkų ir savo kieme statybų nenorinčių vietinių gyventojų, „žalioji juosta“ nustumia miesto augimą toliau į pietryčius, taip pažeisdama didesnę dalį šalies.
Transporto sistema turėtų būti patobulinta investuojant į traukinius, išplėtus įvažiavimo į centrą mokesčio taikymą ir padidinus oro uostų pajėgumus. Tačiau labiausiai Didžiajai Britanijai reikia stengtis neatgrasyti atvykstančių užsieniečių. Londono gerovę sukūrė jo gebėjimas pritraukti turtingus, protingus ir sunkiai dirbančius žmones iš viso pasaulio. Bet kuris dalykas, kuris kenkia miesto išlikimui tarptautinėje erdvėje, gali kelti pavojų jo ateičiai. O viskas, kas kenkia Londonui, kenkia šaliai.
