Dokumentiniu filmu „Mes už… Lietuvą!“ prasidėjusi krepšinio rinktinės olimpinė kelionė gali turėti dvi pabaigos datas
Gediminas REKLAITIS
Palangos „Vanagupės“ viešbučio darbuotojai nežino, ar liepos 13 d. antrą kartą šią vasarą sulauks ryškiausių šalies krepšinio žvaigždžių. Lietuvos krepšinio federacija (LKF) rezervavo krepšininkams gerai žinomo viešbučio apartamentus, bet jų gali ir neprireikti. Viskas priklausys nuo rinktinės pasirodymo liepos 2–8 d. Karakase vyksiančiame olimpiniame atrankos turnyre.
Jokiems Lietuvos rinktinės treneriams dar neteko per vieną vasarą parengti žaidėjų dviem turnyrams, bet būtent tokio išbandymo labiausiai trokšta Kęstutis Kemzūra. Kartu su juo – ir visi šalies krepšinio aistruoliai.
Lenktynės su laiku
Lietuvos rinktinės treneriai jau seniai pripratę prie to, kad į pirmąją stovyklą nesusirenka visi kandidatai, tačiau dar niekada nebuvo tokios situacijos, sukokia šiemet susidūrė K. Kemzūra. Didžioji dalis nacionalinių čempionatų baigėsi įprastu laiku, o ankstyva olimpinio atrankos turnyro data reiškė, kad pasirengimą reikia pradėti jau gegužės pabaigoje.
Todėl K. Kemzūrai, jo asistentams ir fizinio rengimo treneriui Evaldui Kandratavičiui teko dėlioti ir perdėlioti visus planus, priklausomai nuo to, kada atvyks svarbiausi rinktinės žaidėjai. Kai kurie krepšininkai, tokie kaip Jonas Mačiulis ir Martynas Pocius, prie rinktinės prisidėjo prieš pat kelionę į treniruočių stovyklą Hjustone, o Rimantas Kaukėnas į komandą įsiliejo tik Jungtinėse Valstijose, likus jau mažiau nei dviem savaitėms iki olimpinio atrankos turnyro starto.
Ką žada toks chaosas? Esant įprastai situacijai būtų galima teigti vienareikšmiškai – nieko gero. Tačiau tai nėra įprasta situacija. Su tokiomis pačiomis problemomis susiduria ir kitų atrankoje kovosiančių rinktinių treneriai, o tvarkingu ir sąlyginai ilgu pasirengimu galėjo pasidžiaugti tik kitų žemynų komandų strategai.
Tokia skuba apčiuopiamai pakeitė ir rinktinės pasirengimo schemą. Beveik nebeliko įprasto „baterijų įkrovimo“ etapo – viena vertus, daugeliui žaidėjų jo nereikėjo, nes neseniai baigėsi sezonas, kita vertus, K. Kemzūrai reikėjo kuo greičiau pradėti treniruotes su krepšinio kamuoliu.
Laiko improvizuoti ir kurti naujus rinktinės žaidimo rėmus K. Kemzūra beveik neturėjo, todėl vertėtų už gryną pinigą priimti Šarūno Jasikevičiaus pastebėjimą, jog rinktinės žaidimo braižas liks toks pat, kaip per 2010 m. pasaulio ir 2011 m. Europos čempionatą. Pats K. Kemzūra sakė, kad komanda turės pakankamai nedaug – penkiolika – derinių, bet tikrosios lenktynės su laiku vyks šlifuojant komandos gynybą.
Jei puolime rinktinę galės gelbėti žaidėjų individualūs sugebėjimai ir K. Kemzūros pamėgtas greitas puolimas, gynyboje būtini darnūs visos komandos veiksmai. Pirmi draugiški susitikimai su Makedonija ir Graikija atvėrė ryškias spragas prie savojo krepšinio, todėl būtent gynyba buvo rinktinės trenerių prioritetas stovykloje Hjustone ir per draugiškus mačus su Didžiąja Britanija (dukart) ir Rusija.
Senas geras kokteilis?
Žiūrint į dvi praėjusias rinktinės vasaras, apibendrintai galima konstatuoti – K. Kemzūra triumfavo su jauna rinktine (2010 m.) ir patyrė dalinį fiasko su veteranais (2011 m.).
Šiemetė rinktinė – ta pati Europos čempionato komanda, tik pagardinta Linu Kleiza ir Jonu Mačiuliu. Iš abiejų puolėjų tikimasi rimto indėlio, bet šis tikėjimas gali būti pastatytas ant judančio pagrindo. Abu kauniečiai dar nėra visiškai atsigavę po traumų (ypač nedaug antroje sezono pusėje žaidęs J. Mačiulis), todėl vargiai bus tokie nartūs ir agresyvūs, kaip 2010-aisiais.
Žiūrint į kitas pozicijas, K. Kemzūrą galima pasveikinti įsirašius į konservatorių gretas. Jei lyderiai negaus traumų ar iš giedro dangaus netrenks žaibas, prieš pat atrankos turnyrą 42 metų kaunietis pasakys „sudie“ Adui Juškevičiui, Antanui Kavaliauskui ir Deivydui Dulkiui.
Tokią nuspėjamą situaciją galima vertinti įvairiai. Viena vertus, K. Kemzūra pasilieka turbūt geriausius šiuo metu Lietuvos krepšininkus, antra vertus, rinktinės lyderiai gali būti užliūliuoti šios nekonkurencinės ramybės atmosferos.
Bene daugiausia aistrų per pasirengimą sukėlė Donato Motiejūno istorija. Atmetus visus draudimo klausimus, jos esmė paprasta – vienas talentingiausių Lietuvos krepšininkų, jau buvęs nereikalingas dvi praėjusias vasaras, puikiai suprato, kad K. Kemzūros aukštaūgių rikiuotėje jis atsilieka nuo Pauliaus Jankūno, Lino Kleizos ir net mistiniu būdu į komandą vėl pakviesto Dariaus Songailos.
K. Kemzūra, aišku, negalėjo nieko pažadėti D. Motiejūnui už nuopelnus praėjusį sezoną, tačiau iš bendro informacijos srauto taip pat akivaizdu, kad treneris taip normaliai ir nepasikalbėjo su talentingu aukštaūgiu. Galbūt šią vasarą bus išsiversta ir be jo paslaugų, bet kaip bus ateityje? Ar D. Motiejūnas dar norės atvažiuoti į K. Kemzūros treniruojamą rinktinę?
Lemties vardas – Karakasas
Nemažai užsienio ekspertų Lietuvos rinktinę mato kaip vieną iš Londono olimpiados favoričių. Tačiau į olimpiadą dar reikės patekti, o turnyras Karakaso „Poliedro“ arenoje – daug sunkiau nuspėjamas.
B grupėje Nigerijos rinktinė turėtų būti nesunkus grobis, tačiau Venesuela, palaikoma tūkstantinės minios ir vedama NBA Naujojo Orleano „Hornets“ lyderio Greiviso Vasquezo, gali iškrėsti nemalonią staigmeną.
Kaip ir visada tokiuose turnyruose viską lems ketvirtfinalis. Vienintelės rungtynės su (greičiausiai) Graikijos ar Puerto Riko rinktine. Lietuvos rinktinėje – užtektinai visko mačiusių žaidėjų, kad įveiktų bet kokią įtampą. Bet juk taip pat atrodė ir prieš Europos čempionato ketvirtfinalį su makedonais?
Pačioje pasirengimo pradžioje paklaustas, ar Lietuva pateks į olimpiadą, K. Kemzūra atsakė lakoniškai ir tvirtai: „Taip.“
Šis atsakymas turėjo patikti „Vanagupės“ viešbučio darbuotojams. Kaip ir visiems Lietuvos krepšinio gerbėjams, trokštantiems šeštą kartą iš eilės pamatyti rinktinę olimpinėse žaidynėse.
