Gausūs tyrimų duomenys miestus paverčia laboratorijomis, kurias galima valdyti
Vienodų veidų nėra, bet žmonių kūnai ir genetinė sandara beveik identiška. Miestai irgi turi savitų patrauklių bruožų, bet už fasado yra stulbinamai panašūs. Nepaisant dydžio, vidutinis gyventojų skaičiaus augimo tempas juose toks pat visame pasaulyje. Tikėtina, kad dukart už kaimyną didesnis miestas bus 15 proc. turtingesnis. Žaliųjų erdvių ir užstatytų plotų deriniai paprastai visur vienodi.
Šios išvados atspindi nesenus pokyčius urbanistinių tyrimų pasaulyje. Atsiradus geresnėms technologijoms, iš miestų fontanais trykšta duomenys, patvirtinantys žinomus dėsningumus ir atskleidžiantys naujų pribloškiančių tendencijų. Tai gali pakeisti miestų vertinimą, statymą ir valdymą. Pavyzdžiui, populiarumą gali prarasti bandymai suvaldyti miestų išdrikimą – nuo seno vyraujanti paradigma miestų planavime. Miestus būtų galima valdyti pasitelkus kažką panašaus į precizišką technologijų ir charakteristikų derinį, būdingą „Formulės 1“ bolidams.
Dar XX a. 5-ajame dešimtmetyje amerikiečių mokslininkas George’as Zipfas pastebėjo, kad miesto gyventojų skaičius yra atvirkščiai proporcingas jo rangui šalyje. Jis taip pat teigė, kad didžiausias miestas visuomet maždaug dvigubai didesnis už antrąjį pagal dydį, triskart – už trečiąjį pagal dydį ir t. t. Nuo to meto išryškėjo kiti dėsningumai. Augdami dideli miestai decentralizuojasi, ir daugiau darbo vietų sukuriama nebe centre. Visose industrializuotose šalyse gyventojų tankumas mieste tolstant nuo centro po truputį mažėja. (Maskva – išimtis, ten kaip tik atvirkščiai.)
Kadaise tokius tyrimus ribodavo patikimų duomenų stoka. Šiandien jų apstu. Jungtinės Tautos ir kitos organizacijos leidžia laisvai naudoti didžiumą turimos statistikos. Be to, nūnai lengviau lyginti skirtingų miestų ir net šalių duomenis. O svarbiausia, kad naujus duomenis kaip nemokamą šalutinį produktą generuoja transporto ir telekomunikacijų tinklai bei socialinė medija.
Tai paskatino naujus tyrimus. Pavyzdžiui, Geoffrey Westas ir Luisas Bettencourtas iš Santa Fė instituto nustatė, kad miestus galima vertinti pagal tą pačią skalę kaip organizmus. Kaip dramblys yra didesnė, bet efektyviau energiją naudojanti gorilos versija, taip ir dideli miestai yra taupios mažųjų versijos. Metropolyje, kuris kitą dydžiu lenkia dukart, vienam gyventojui tenkantis elektros kabelių ilgis, degalinių ir kitų infrastruktūros komponentų skaičius sumažėja apie 15 proc. Bet laukiniai padarai neturi dėl masto didėjančios grąžos, būdingos miestams. Miestui išaugus dvigubai, apie 15 proc. išauga pajamos, patentai, santaupos ir kiti turto požymiai. Trumpai tariant, miestiečiai vartoja mažiau, bet gamina daugiau.
Shlomo Angelis, miestų planavimo ekspertas iš Niujorko universiteto, iš šimtų miestų surinko istorinius ir surašymo duomenis, suskaitmenino tūkstančius žemėlapių, o kompiuteriai jam suskaičiavo milijonus pikselių iš palydovinių nuotraukų. Su komanda jis tyrinėjo 120 miestų; 1990–2000 m. kiekvieno jų plotas vidutiniškai augo daugiau kaip dvigubai greičiau nei gyventojų skaičius. Pasak jo, tempai vargu ar keisis. Vadinasi, urbanizuoti plotai padvigubės vos per 19 metų, o miestuose gyvenančių žmonių skaičius – per 43 metus.
Carlo Ratti, vadovaujantis Masačusetso technologijų instituto „SENSEable City“ laboratorijai, vienas pirmųjų peržiūrėjo duomenis iš telekomunikacijų tinklų. Vienas tikslų buvo išsiaiškinti, kaip šalies vidinės sienos atspindi žmonių ryšius. Didžiojoje Britanijoje anglai ir škotai beveik nesikalba – bent jau laidinėmis linijomis, o į vakarus nuo Londono, kur buvo įkurta daug Didžiosios Britanijos aukštųjų technologijų bendrovių, formuojasi naujas regionas. Tokios JAV valstijos kaip Džordžija ir Alabama laikosi drauge, o Kalifornija pasidalijusi į tris dalis. Portugalijoje mieste, kuris dukart didesnis už kitą, vienam žmogui tenka 12 proc. daugiau telefono skambučių. Tai prideda svarbos tam, ką jau seniai tvirtina urbanistikos teoretikai, kaip antai amžinatilsį Jane Jacobs: kad miestai puoselėja idėjų mainus.
Kitas tyrimų židinys, Londono universitetinio koledžo Pažangios erdvinės analizės centras (angl. Centre for Advanced Spatial Analysis, CASA), naudoja duomenis apie „Oyster“ korteles, kuriomis Londone mokama už viešąjį transportą, ir „Twitter“ žinutes. Kelionių metro maršrutai dėsningi: jeigu įeinama vienoje stotyje, paprastai tai reiškia, kad bus išeita tam tikroje kitoje. „Twitter“ žinutės atskleidžia miesto struktūrą ir aktyvius taškus. Londone centras vienas – prie Pikadilio aikštės, o Niujorke keli, tarp jų prie „Times“ aikštės, prie miesto rotušės ir Brukline. „Twitter“ žinutės neigiamai koreliuoja su žaluma, ypač Centriniame parke.
Kai kurių šios srities specialistų nuomonė apie tokius tyrimus dvilypė. Miestų planavimo praktikai nelabai žino, ką daryti su rezultatais – ypač tokiais dėsningumais, kokius nustatė G. Westas. Kiti nerimauja, kad urbanistiniai tyrimai, kaip ir kitos tyrimų sritys, gali per daug nukrypti į skaičius, apleisdami kitus svarbius klausimus. „Žalias taškelis iš palydovinės nuotraukos nieko nesako, ar tai parkas, ar privatus sodas“, – tvirtina Philippas Rode’as iš Londono ekonomikos mokyklos tyrimų centro „LSE Cities“.
Tačiau duomenų apie miestus antplūdis, ko gero, padarys didžiulį poveikį. Kai kurie mokslininkai, kaip antai CASA direktorius Michaelas Batty, įžvelgia realią perspektyvą iš tokių tendencijų ir dėsningumų suformuoti „miesto mokslą“, tinkantį į draugiją fizikai ar biologijai. Tai bus liepos mėnesį Santa Fė institute vyksiančios konferencijos tema.
Miestų planuotojams irgi gali tekti keisti darbo įpročius. Jeigu miestai išties tam tikra kryptimi vystosi organiškai, bandymai tą kryptį pakeisti gali būti bevaisiai. Užuot mėginę riboti augimą, planuotojai turėtų „suteikti erdvės“, sako Sh. Angelis, t. y. realistiškai planuoti, kokių sklypų mieste prireiks, dosniai nustatyti miesto ribas, saugoti dalį atvirų erdvių ir kurti svarbiausių kelių tinklą. Iš esmės XVIII a. pradžioje tai vyko Niujorke, o šiandien – kai kuriuose Kinijos miestuose.
Tačiau tiesiogiai urbanistiniai duomenys paveiks miestų valdymą. Antroje tyrimų laboratorijoje, įsikūrusioje Singapūre, C. Ratti su kolegomis kuria programinę įrangą, kuri miestus pavers, jo žodžiais, „tikralaikėmis valdymo sistemomis“. Jose naudojami įvairiausi duomenų kanalai, įskaitant informaciją apie taksi koordinates ir kritulių kiekį. Miesto-valstybės transporto sistemai pravers galimybė taikliau derinti taksi paklausą ir pasiūlą, ypač užėjus lietui, kuris Singapūre paprastai prasideda staiga.
Po tokių pavyzdžių kyla vienas klausimas: kaip duomenys pakeis miestus? Norėdami tai įsivaizduoti pasižiūrėkite, kaip pasikeitė lenktyninės mašinos. Kadaise mechanikai automobilį reguliuodavo prieš lenktynes. Dabar jie sėdi prieš didžiulius ekranus, stebėdami duomenis iš šimtų automobilyje įrengtų jutiklių, o korekcijas įveda tą pačią minutę. Vieną dieną galbūt ir miesto savivaldybė bus užgrūsta ekranais kaip „Formulės 1“ boksai.
