Lietuvis menininkas Rimvydas (Ray) Bartkus savo mūzoms – politikai ir ekonomikai – ištikimas jau du dešimtmečius. Tiek laiko dienraščio „The Wall Street Journal“ vadovybė, kas keletą metų dėl naujų idėjų keičianti net redaktorius, naudojasi iliustratoriaus iš Rytų Europos paslaugomis. R. Bartkų kalbina IQ apžvalgininkė Ieva Rekštytė.
Grįžkime 20 metų atgal, kai išvažiavote gyventi į Niujorką. Kaip sekėsi prisijaukinti šį miestą?
– Visada labai gerai jaučiausi Niujorke, tik išlipęs iš lėktuvo pasijutau kaip namie. Miestas gal kiek ir gąsdino, bet neabejotinai traukė į save. Tiesa, prieš dvidešimt metų ir pats Niujorkas buvo kitoks nei dabar. Turėjau progų važinėti nuo grindų iki lubų grafičiais išpieštais miesto traukiniais, Aukštutiniame Manhatane stebėti benamius, ant padegtų šiukšlių konteinerių kepančius pietums mėsos gabalus, krauju aptaškytame Myt Pekingo rajone – dvimetrinius transvestitus mini sijonėliais, besileidžiančius heroiną, beprotiškus punk grupių koncertus Yst Vilidže. Toji kieta, nesutramdyta energija buvo ypatinga. Tuometė Niujorko nuotaika gerai užfiksuota Martino Scorsese, Sidney Lumeto, Jimo Jarmusho filmuose. Vėliau, kai meru tapo Rudolphas Giuliani, Niujorkas pradėjo keistis. Paskelbus „nulinės tolerancijos nusikalstamumui“ politiką, miestas išsivalė, ėmė kilti nekilnojamojo turto vertė, dygti stikliniai dangoraižiai, pritraukta daug verslo, keitėsi ištisi rajonai, mieste tapo nepalyginamai saugiau. Savo dinamiškumu Niujorkas ir yra žavus.
Ar milžiniškame Niujorke nėra lengva prapulti, o būti pastebėtam ir įvertintam – sunku? Kaip jums pavyko „prasimušti“?
– Kartais labai smagu prapulti ir būti nepastebimam. Kai žmonės neturi kokių nors nusistovėjusių stereotipų apie mano kūrinius, turiu laisvę kurti, ką užsigeidęs. Kai išgarsėji savo veikla, publika dažniausiai reikalauja daugiau to paties, ką jau esi sukūręs, ir tai dažnai varžo kūrybingumą. O kalbant konkrečiau, tik nuvykęs susipažinau su laikraščio „The New York Times“ meno redaktoriumi, kuris ir davė pirmąjį užsakymą. Paskui pradėjo skambinti kitų leidinių meno redaktoriai ir siūlyti darbą. Jeigu jau dirbi „The New York Times“ – esi geidžiamas visų. Taip jau ten yra: jei pats siūlaisi, daugelis potencialių klientų žiūri įtariai. Reikia stengtis pasiekti tokį lygį, kad galėtum ramiai gyventi, o darbai patys tave susirastų. Toks psichologinis žaidimas.
Sąrašas leidinių, kuriuose esate dirbęs, tikrai netrumpas: „The New York Times“, „The Wall Street Journal“, „Harper’s“, „Time“. Tikriausiai gerai perpratote žiniasklaidos pasaulio taisykles, kokia jums pasirodė masinių medijų erdvė?
– Labai dviprasmiška. Niekur kitur nemačiau taip intensyviai dirbančių tikrai talentingų žmonių: labai trumpi terminai, kiekviena netikėta naujiena gali pakeisti išleidžiamo laikraščio ar žurnalo turinį ir pakeitimus kartais reikia padaryti per naktį. Ieškant šviežiausių idėjų ir netikėčiausių sprendimų šios industrijos darbuotojai – nuo redaktorių iki iliustratorių – labai dažnai keičiami, todėl kiekvieną darbą reikia atlikti taip gerai, lyg nuo to priklausytų visa tavo ateities karjera: už nugaros alsuoja šimtai kitų profesionalų iš viso pasaulio, norinčių užimti tavo vietą.
Daug sąžiningų žurnalistinių tyrimų, bet ir daug perkamų nuomonių. Dabar, kai daugelis spausdintų ir internetinių žiniasklaidos priemonių tik praradinėja pinigus, situacija yra pakankamai nestabili.
Savo kūryboje jūs kalbate apie temas, kurių dažnas menininkas kratosi: politika, ekonomika, žiniasklaida. Kaip randate įkvėpimo tokiose temose, kodėl apie jas kalbate?
– Man kaip tik labai įdomu! Kai studijavau tuomečiame Dailės institute (dabar – Dailės akademija), mums vis reikėdavo piešti „graikų“ galvas. O ką gali turėti bendro su gipsinėmis galvomis? Nieko. Tuo tarpu politika, finansai – su tuo susiduri kasdien. Gali ignoruoti, bet tave vis tiek pagriebs šios temos, todėl man įdomu atrasti savo santykį su jomis. Ir kai aš, būdamas Niujorke, galiausiai supratau, jog finansus gali vizualizuoti lygiai taip, kaip, tarkime, peizažus, pasijutau lyg atradęs naujus pasaulius. Šie atradimai mane išlaisvino nuo slegiančių taisyklių, ką gali daryti ir ko ne, pirštų studijų metais ir profesūros, ir bendraamžių.
Žiniasklaida dažnai kaltinama manipuliavimu blogomis naujienomis, jų persvara prieš geras. Jūs su šia mintimi net žaidžiate savo kūryboje – buvote sukūręs portalą thisisareallybadnews.com.
– Taip, bet, atvirai sakant, dabar jį apleidau. Jo dizainas imitavo tipinio internetinio žinių portalo struktūrą. O esmė buvo tokia: buvau sukūręs visą seriją darbų, kurių pagrindas – internete platinamos gana stereotipinės žinių nuotraukos, kurias aš su „Photoshop“ programa perdirbdavau, pradinę nuotraukos idėją apversdamas aukštyn kojomis. Taip paviršutiniškuose vaizduose ieškojau originalios prasmės ir gilesnio pasaulinių įvykių supratimo.
Ar kurdamas savo darbus turite galvoje žmogų, kuris juos matys?
– Be abejo. Kurdamas „The Wall Street Journal“ skaitytojams – verslo žmonėms – imuosi paprastesnių, suprantamesnių raiškos būdų nei, pavyzdžiui, „Harper’s“ ar „New York Times Books Review“, kurių skaitytojai kur kas labiau išprusę, todėl jiems galima pateikti kur kas originalesnius kūrinius.
Kaip manote, ar vienodai jūsų kūrybą supranta lietuvis ir amerikietis? Ir kaip sukurti tokį kūrinį, kuris kalbėtų viena, universalia kalba?
– Kai atvykau į Ameriką 1991-aisiais, iliustracijos srityje buvo stipri lenkų grafinio dizaino, plakatų meno įtaka. Tad išgirdę, kad esu iš Lietuvos arba tiesiog iš Rytų Europos, daugelis jau galėdavo įsivaizduoti, kokiu stiliumi kursiu. Rytų europiečiai, subrendę komunistinėje realybėje, į Niujorką atsivežė nepatiklią, sarkastišką, dviprasmybių kupiną kafkišką pasaulėžiūrą ir tas pačias temas interpretavo kitaip nei idealistai, optimistai amerikiečių iliustratoriai. Džiugu, kad Niujorko visuomenė buvo pribrendusi žiūrėti į pasaulį iš įvairių perspektyvų. Todėl užsakymų netrūko ir po dešimtmečių, praleistų Niujorke, mano sovietinę patirtį pradėjo skiesti čia įgyta patirtis. Kartu keitėsi ir mano kūrybiniai principai. Kaip jie vertinami Lietuvoje? Manau, labai įvairiai, bet mažėjant pasauliui ir Lietuvai integruojantis į jį, įvairios lokalios subtilybės tampa suprantamesnės, kad ir kur gyventum. Neadvokatauju kažkokios dirbtinos universalios kalbos sukūrimui, tiesiog manau, kad žmonės išmoksta daugiau kalbų, galų gale ir nesusikalbėjimas gali turėti savotiško žavesio.
Į Lietuvą atvykote ne šiaip paviešėti, bet turėdamas kūrybinių planų, tiesa?
– Taip, lapkričio 8-ąją Vilniuje, „Titaniko“ ekspozicijų salėje, atidarysiu didelio formato tapybos kūrinių ir instaliacijų parodą „Tapybos pabaiga“. Šiuos darbus pradėjau tapyti prieš gerą dešimtmetį. Vienam tapybos kūriniui paskyriau metus. Mane suintrigavo prerafaelitų paradoksas. Prerafaelitai, kaip žinoma, buvo XIX a. Anglijos menininkų grupelė, kuri atmetė tuometes meno konvencijas ir praktikavo meno dogmas, kurios buvo priimtinos XV a. Tačiau, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, jų kūriniai atskleidžia būtent XIX a. esenciją. Man buvo smalsu, ar nubraukiant visą XX a. meno patirtį įmanoma sukurti kūrinius, kurie intriguotų šiuolaikinį žiūrovą.
Kokiuose leidiniuose dabar dirbate ir ar keičiasi jūsų darbo specifika?
– Pradėjau dirbti kas ketvirtį leidžiamame „American Quaterly“, nuolat dirbu „Bilboard“ žurnale, prancūzų „Courrier International“. Jau dvidešimt dvejus metus dirbu „The Wall Street Journal“, kuo labai didžiuojuosi tiesiog iš „sportinių“ sumetimų, nes nemanau, kad dar yra bent vienas dailininkas (kaip, beje, ir redaktorius), kuris tame žurnale išdirbo be pertraukos taip ilgai. Net savininkas pasikeitė, neseniai leidinį perpirkus Rupertui Murdochui.
Kad ir kaip pačiam dabar sunku įsivaizduoti, bet iliustracijas pradėjau kurti dar ikiinternetinėje, ikikompiuterinėje eroje. Iš pradžių reikėdavo važiuoti į redakciją, kuri buvo Pasaulio prekybos centre, pasiimti užduoties teksto. Baigtą kūrinį reikėdavo nuvežti atgal į redakciją. Jeigu kas nors redaktoriams nepatikdavo, čia pat redakcijoje reikėdavo ir pataisyti. Dalis dailininkų net „gyvendavo“ redakcijose, kad, esant reikalui, galėtų čia pat padaryti kokį nors skubų projektą. Nesant darbo dailininkai laiką leisdavo snūduriuodami ant sofų ar greta esančioje kavinėje. Smagu buvo, kad asmeniškai pažinodavau savo užsakovus – redaktorius (dabar daugelio nesu matęs, nes bendraujame telefonu ar elektroniniu paštu). Kai paplito fakso aparatai, važiuoti užduočių nebereikėjo, jas atfaksuodavo, bet užbaigtus darbus vis tiek reikėjo pristatyti pačiam. Tuo pat metu labai išpopuliarėjo vadinamas fax art: dailininkai labai supaprastino savo piešinių stilistiką ir laikraščiai galėdavo spausdinti tiesiog faksu atsiųstas kopijas, o dailininkui nereikėdavo vykti į redakciją. Tais laikais verslo ruporo „The Wall Street Journal“ meno redakcijoje dirbo iš pirmo žvilgsnio visiškai jai netinkantys tipažai. Pirmą kartą ten atėjęs pagalvojau, kad tai ne redaktoriai, o dviratininkai kurjeriai – tokie ilgaplaukiai, ryškiais drabužiais apsivilkę, apšepę hipiai. Buvo smagu su jais bendrauti ir darbo reikalais, ir laisvalaikiu koncertuose (keli jų grojo roko grupėse). Ėmus bendrauti internetu neliko reikalo važiuoti į redakcijas, nes bendravimas vyko elektroniniu paštu. Žinoma, buvo patogiau, nes nereikėdavo kratytis požeminiais traukiniais iki redakcijų, tačiau kartu pasiilgdavau to ypatingo redakcijose tvyrančio organizuoto chaoso, o „New York Times“ – ir magiško spaustuvės kvapo, kurio buvo persmelkta visa redakcija, esanti virš spaustuvės.
Dabar „The New York Times“, „The Wall Street Journal“ redakcijos perkeltos į naujus blizgančius stiklinius dangoraižius. Senoji „The Wall Street Journal“ redakcija buvo gerokai apgriauta griūvant bokštams dvyniams. Beje, tą rugsėjo 11-ąją turėjau pristatyti dvi iliustracijas. Gerai prisimenu, kad jas baiginėdamas BBC internetiniame portale perkaičiau, kad į vieną iš dvynių įsirėžė lėktuvas, bet ramiai dirbau toliau, mintyse tik pagalvojęs, kad bus daug darbo remontuojant tą skylę pastate. Ir tik po poros valandų, sugriuvus abiem dvyniams, supratau, kad mano užsakymo pabaigimo terminas, ko gero, nukeltas…
