Lietuva, kaip ir daugelis kitų Rytų Europos šalių, nebėra Europos Sąjungos atsilikėlė, užkampis ir visų pamiršta provincija.
Žurnalo IQ sudarytame ES valstybių gyvybingumo indekse mūsų šalis užima 11 vietą iš 27, o visas regionas aplink Baltijos jūrą atrodo tarsi pragiedrulių zona krizės audros mirkomame Senajame žemyne. Perspektyviausių šalių sąrašo viršūnėje yra daugelis mūsų kaimynų – Danija, Švedija, Suomija, Estija, Lenkija, Vokietija. Valstybės buvo vertintos pagal svarbiausius demografinius ir ekonominius rodiklius bei jų prognozes.
Iš pirmo žvilgsnio, neprastus Lietuvos rezultatus. Į sąrašo viršų Lietuvą tempė spartesnis nei kitų šalių ekonomikos augimas 2011 ir 2012 m. ir palyginti maža valstybės skola, o žemyn smukdė didelis nedarbas, taip pat ir jaunimo. Visa tai yra krizės pasekmės, ir jeigu pavyks išlaikyti ekonomiką vandens paviršiuje, nedarbas ims sparčiai tirpti, juolab kad jau dabar kai kuriose verslo srityse juntamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius.
2011 m. išvakarėse „The Economist“ tarptautinių santykių skyriaus redaktorius ir Rytų Europos valstybių ekspertas Edwardas Lucasas siūlė nutrinti stereotipų ribas tarp Vakarų ir Rytų Europos, nes naujosios ES šalys atsikratė daugelį iš komunizmo eros paveldėtų ydų – Vyriausybės stabilios, ekonomikos gyvybingos, korupcijos lygis tokiose šalyse kaip Estija ir Slovėnija yra gerokai mažesnis nei Italijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje. Nekalbant apie Graikiją, kuri kone visais aspektais yra Europos autsaiderė. Per pastaruosius metus ES pinigais buvo panaikinta daugelis plika akimi matomų skirtumų tarp Vakarų ir Rytų – infrastruktūra prikelta iš griuvėsių ir daugelis Rytų Europos miestų dabar spindi labiau nei natūraliai atsinaujinantys Vakarų didmiesčiai.
Taigi, bene pirmą kartą naujausių laikų istorijoje Lietuvos geografinė ir geopolitinė padėtis turėtų būti vertinama kaip laimingas loterijos bilietas, o ne piktas likimo pokštas. Daugelis mūsų kaimynų ir didžiausių prekybos partnerių – demokratiškos, turtingos, inovatyvios, tolerantiškos ir atsakingos šalys. Bet ar mes patys tokie? Ar pasinaudosime šansu gyvendami regione, kuris šiuo metu yra stabiliausia, saugiausia ir turtingiausia vieta pasaulyje?
Estija visam pasauliui demonstruoja, ko gali pasiekti mažos posovietinės valstybės ir yra gyvas priekaištas bei sektinas pavyzdys mums ir, žinoma, mūsų politikams. Efektyvi kova su korupcija ir kontrabanda, pažabotas kyšininkavimas (dažnai keliaujantys į Estiją žino, kad su kelių policija geriau net nemėginti tartis), dėmesys inovacijoms (pavyzdžiui, kuriamas elektromobilių tinklas) ir, pagaliau, tautos parama reformatoriams – 2005-aisiais į valdžią atėjęs Andrus Ansipas, nepaisant neseniai šalį siaubusios milžiniškos recesijos, premjero postą išsaugojo iki šiol.
Tačiau dažno lietuvio galvoje gyvena mažas „pietų europietis“. Gal ir esame darbštesni už graikus, bet darbo efektyvumu vis dar beviltiškai nusileidžiame vokiečiams ir skandinavams. Daugelyje nacionalinės ir rajonų valdžios įstaigų labiau nei kompetencija vertinama priklausomybė šeimai, partijai ar klanui. Visai kaip Sicilijoje. Italai į parlamentą renka cicciolinas, mes – baukutes ir gražulius. Latviai ir estai valdžioje paliko kovotojus su krize, mes, visai kaip graikai, rudenį valdžios vartus plačiai atversime populistams.
Užuot statę vaikų darželius ir ieškoję būdų, kaip suburti bent jau tas šeimas, kurių tėvai darbuojasi Anglijoje, o vaikai palikti Lietuvoje senelių ir tetų globai, politikai mėnesių mėnesius laužė ietis dėl tradicinės šeimos koncepcijos ir ją įtvirtinančių Konstitucijos pataisų. Klausydamasis kai kurių aktyviausių šios koncepcijos pareiškimų galėdavai užuosti net ispaniškos inkvizicijos laužų dūmus.
Lietuvių smegenyse tūnantis „pietų europietis“ linkęs pateisinti mokesčius slepiančius verslininkus, pirkti kontrabandines cigaretes ir degalus ar, prisidengus kaimo turizmo verslu pagrobtais Europos Sąjungos fondų pinigais, pasistatyti vilą paežerėje. Būtent Pietų Europos šalys, ypač Graikija, yra pagarsėjusios kaip Europos Sąjungos paramos švaistūnės.
Lietuvoje dar ypač gajus požiūris, kad darbą galima atlikti bet kaip – ypač valdiškose įstaigose, bet neretai ir privačiajame sektoriuje. O politikai ir biurokratai vis dar nepraleidžia progos viešojoje erdvėje skiepyti nepasitikėjimą privačiu verslu. Viena asmeninė rutininė situacija tapo dar vienu pavyzdžiu, kad Estija jau atlaikė ir šitą etapą. Talino oro uoste apsaugos darbuotojų buvau pasiųstas į spaudos kioską nusipirkti polietileninio maišelio kosmetikos priemonėms susidėti. Papriekaištavęs, kad to iki šiol reikalaujama turbūt vieninteliame oro uoste Europoje ar net visame pasaulyje, išgirdau privačios (!) saugos tarnybos darbuotojos atsakymą: „Nes tai geriausias oro uostas pasaulyje.“ Šiame sakinyje slypi visa Estijos sėkmės paslaptis.
Grįžtant prie IQ sudaryto ES valstybių gyvybingumo indekso reikia pažymėti, kad Estija šiame sąraše yra penkta, ir tai labai dėsninga. Estijoje jau seniai vyrauja šiaurietiški pragmatizmo ir pagarbos sau bei savo valstybei vėjai. Lietuva kol kas taip pat perspektyvi. Bet jeigu Šiaurės vėjai neišpūs iš mūsų galvos „pietų europiečio“, perspektyvūs galime likti amžinai. Kaip Graikija.
