Pozityvus priešiškumas tik pakursto tobulėjimą, o negatyvus – jį sunaikina. Deja, tarp paveldosaugininkų ir architektų dialogo modelis būtent pastarasis, mano architektas, Vilniaus dailės akademijos doc. Linas Tuleikis.
– Kokios pagrindinės dialogo tarp paveldosaugininkų ir architektų spragos?
– Tarp paveldosaugininkų ir architektų yra priešiškumo, kuris, manau, yra natūralus, nes dirba du frontai. Toks priešiškumas atsiranda ir kūrybinėje komandoje kaunantis dėl idėjų: būtent iš to gimsta kūrybinis rezultatas. Visiškai priešiškumo atsikratyti nepavyks – tai neįmanoma, bet jis turi būti pozityvus, o ne destruktyvus, kaip dabar. Yra du būdai, kaip jį likviduoti. Pirmas – nieko nedaryti. Kai jau viskas bus taip „sudirbta“, kad niekas nebegalės judėti pirmyn, atsiras ir efektyvesnis kontaktas. Antras būdas – geranoriškai jo siekti. Manau, kad architektai iš savo pusės padarė pirmuosius geranoriškumo žingsnius. Grįžtamojo ryšio kol kas nesulaukėme, bet didesnio atidumo – taip.
Priešiškumas kyla dėl skirtingo požiūrio: architektai į paveldą žiūri ne tik kaip į vertę, kurią reikia išsaugoti, bet žvelgia ir iš visuomenės pozicijų: kiek ji atpažįsta paveldą kaip vertę ir kaip su ja elgiasi. Jeigu visuomenei koks nors paminklas nieko nereiškia – jis žus, kad ir saugomas. Todėl su visuomene reikia daug dirbti, ją lavinti. Čia, manyčiau, yra didžiausi paveldosaugos institucijų nenudirbti darbai.
– Ar kultūros paveldo vertės suvokimas Lietuvos visuomenėje nors kiek auga?
– Ne. Manau, kad kaip buvo prieš dešimtį metų, taip yra ir dabar. Pozityvaus augimo aš nematau.
– O kaip paaiškinti tą su mada atėjusį, kad ir imitacinį, paveldo išsaugojimą, polinkį į senus daiktus, interjerus ir pan.?
– Jeigu paklaustume susirinkusios minios, auditorijos, kiek iš jų norėtų išsaugoti paveldą – dauguma pakeltų rankas. Bet, žinote, noras išsaugoti kartais tą paveldo objektą nužudo. Jo vertės išlaikymas priklauso ne nuo klausimo: išsaugoti ar neišsaugoti, o kaip išsaugoti. Žmonės dažniausiai vertina objektą pagal jo grožį, bet dažnai jo vertė priklauso visai ne nuo vizualinių duomenų, o nuo daug gilesnių dalykų. Kuo mažesnis visuomenės išprusimas, tuo mažiau ji supranta visus faktorius, lemiančius išsaugojimą.
– Ką į paveldosaugininkų ir architektų santykius įnešė Kauno „stiklainio“ atvejis?
– Paaštrėjo paveldosaugininkų reakcija ir į beveik visus naujus objektus pradėta žiūrėti kaip į žalingus. Manau, jog architektui tas antstato projektas tiesiog nepavyko, bet jis nepripažįsta savo klaidos. Dabar visiems architektams uždėta dėmė, o tie, kurie dirba istorinėje aplinkoje, tapo kone nusikaltėliais. Pasikartosiu, šiuo atveju – tai didelė architekto nesėkmė. Yra nemažai pavyzdžių, kai antstatų projektai būna labai sėkmingi.
– Kaip vertintumėte pastaruosius įvykius kultūros paveldo srityje: įvestą paveldo skirstymą į valstybinį ir vietos, pirmąją baudžiamąją bylą iškeltą už paveldo niokojimą?
– Labai sunku vertinti fragmentiškus įvykius kaip gerėjančius. Nors požymių yra. Tarkime, pagal svarbą skaidyti ir atiduoti savivaldų institucijų priežiūrai tam tikrą dalį paminklų tikrai yra pozityvus žingsnis. Valstybė nėra pajėgi visais pasirūpinti, nes mažiausias nagų prikišimas yra labai brangus. Postūmis pozityvus, tačiau ar jis išliks pozityvus, kai bus realizuotas, dar per anksti kalbėti.
– Ne sykį girdėjau mintį, jog miestą esą reikia palikti natūraliai plėtotis, nes juk be gotikos nebūtų baroko ir pan. Pritartumėte?
– Taip, mes negalime suvaldyti natūralių procesų, nes juk jie vyko ir iki mūsų. Architektūra taip ir plėtojosi: kažkas kažką perstatinėjo, bet buvo pagarba ir ankstesniam darbui. Sakoma, kad ji atsirado iš finansinių sumetimų – daiktas buvo vertinamas ir tausojamas, nes sukurti naują juk be galo brangu. Taip ir vystėsi pasaulis, mes negalime nubrėžti kitokio plėtros algoritmo.
