G. Kančaitės kurto buto interjero fragmentas.
Interjero kūrimas architektei Gustei Kančaitei – tarsi pramoga tarp kitų darbų: kvartalų, pastatų, teritorijų projektavimo, sudėtingų brėžinių ir matematinių skaičiavimų. Būtent šioje veikloje daugiausia erdvės lieka meninei fantazijai, kūrybiškoms idėjoms ir vienam didžiausių malonumų – bendravimui su žmonėmis.
„Interjeras yra bendras architekto ir būsto savininkų kūrinys. Turbūt man labai sekasi, kad į mūsų kompaniją kreipiasi tiesiog idealūs užsakovai – atviri pasiūlymams ir diskusijoms, mokantys išklausyti ir pasirengę leistis į kompromisus. Draugiški santykiai su klientais, jų pasitikėjimas išties motyvuoja – kiek teko girdėti, taip pasiseka ne visiems architektams“, – sako jauna profesionalė.
Architektų šeimoje gimusi ir tarp šios profesijos atstovų augusi Gustė Kančaitė ir savo pačios ateitį siejo būtent su šia veikla. Bet ilgą laiką jauna moteris dvejojo, ar tai jos kelias. Savo dvejones būsimoji architektė ilgą laiką tikrino pati sau kurdama įvairiausius išbandymus: „Studijų metais teko mokytis Olandijoje. Ten dar dirbau garsiuose Amsterdamo ir Roterdamo architektų biuruose, sąmoningai juos keičiau, tarsi norėdama sau įrodyti, kad galiu vykdyti įvairiausias užduotis“, – atvirai pasakojo G. Kančaitė.
Architektė patyrė, kad karjeros galimybės vienodos tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Praėjus dvejiems studijų ir darbo praktikos svetur metams, atgal į Lietuvą traukė likęs draugas ir aibė kūrybinių idėjų, kuriomis norėjosi kuo greičiau pasidalyti. Architektė patyrė, kad karjeros galimybės vienodos tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje – visur vertinamas atsidavimas, kūrybiškumas ir nuoširdus darbas. Šiandien specialistė gyvena ir dirba savo šalyje, bet turi ne vieną projektą užsienyje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Norvegijoje.
G. Kančaitė teigia pastebinti tendenciją, kad pastaruoju metu žmonės, įsirengdami savo namus ar biurą, renkasi įdomią, kokybišką produkciją, o ne vaikosi etikečių. „Man patinka ieškoti individualius poreikius tenkinančių kompromisų tarp kūrybinių idėjų ir technologinių sprendimų. Nemėgstu kurti interjerų tik nuotraukoms, svarbiausia, kad juose būtų patogu gyventi. Kita vertus, nebūtina, kad visi matytų ir žinotų, kur laikomos šeimininkų kojinės ir šampūnai“, – juokauja moteris. Tad viena svarbiausių G. Kančaitės kūrybinių užduočių – „nubuitinti“ buitį, išryškinti tai, kas gražu, ir paslėpti, kas neturi būti matoma.
Kita vertus, kiekviena pastato ar interjero kertė privalo būti funkcionali, tarnauti šeimininkams. Pati architektė su šeima gyvena Kauno senamiestyje, bute, įrengtame pastogėje, kurį vadina labirintu su įvairiais posūkiais, laipteliais, nišomis. Tačiau viskas čia funkcionalu: maža erdvė tapo jogos kambariu, erdvi laiptinė – namų sodu, kuriame auginamos salotos, prieskoniai ir t. t.
Jei nepatinka kaimynų kiemo vaizdas, galima suprojektuoti langą į pačių susikurtą vidinį kiemelį.
Interjero kūrimas, anot architektės, pirmiausia prasideda nuo konteksto: koks tai pastatas, kurioje jis vietoje, kokie vaizdai matomi pro langus… Būtent šie aspektai padiktuoja svarbiausius architektūrinius sprendimus. Nepatinka vaizdas akių lygyje? Galima pagalvoti apie langą pažemyje, kuris gražų kraštovaizdį galbūt atvers gulint lovoje. O gal langai lubose?.. Jei nepatinka kaimynų kiemo vaizdas, galima suprojektuoti langą į pačių susikurtą vidinį kiemelį. Paklausta, kokią išeitį siūlo tiems, kurie gyvena daugiabučių „dėžutėse“ naujuose kvartaluose, G. Kančaitė pataria susikurti tokią aplinką namuose, pasikabinti tokias užuolaidas, kad nesinorėtų žvelgti pro langus.
„Kita vertus, kartais net automobilių stovėjimo aikštelė gali būti poetiška, kaip ir gamyklų panorama pro lofto langą. Man kur kas nejaukiau, kai erdvė slegiama žemų lubų. Tradiciniuose daugiabučiuose gyventojai surūšiuoti tarsi knygos lentynose, tad, mano nuomone, kur kas geresnė išeitis – mažesnio ploto erdvė su aukštomis lubomis negu atvirkščiai“, – tačiau tokios nuomonės besilaikanti profesionalė neneigia, kad tai individualaus skonio reikalas. Architektė prisimena, kiek skeptiškų pastabų teko išklausyti projektuojant 3 metrų aukščio lauko pavėsinę su pakabinamu židiniu. Šiandien į visus klausimus – kam, kodėl, ar verta – atsako iškalbingas komforto jausmas ir neblėstanti nuostaba grožintis originaliu dizaino sprendimu.
Labiausiai žavi tokie pastatai ar patalpos, kurie įtraukia tarsi į pasaką: eini koridoriais lyg tuneliais, lipi laiptais ir jauti, kaip aplinka tave praryja.
G. Kančaitės manymu, vienas svarbiausių aplinkos elementų yra apšvietimas, jis turi ne tik optinių, bet ir tam tikrų magijos galių. „Kurdama interjerą pirmiausia įsivaizduoju jį kaip tapybos darbą, paveikslą, sukurtą šviesotamsos kontrastų principu. Jo neišgausi vien tik sietynais, reikia ir specialiai apmąstyto paslėpto apšvietimo. Labiausiai žavi tokie pastatai ar patalpos, kurie įtraukia tarsi į pasaką: eini koridoriais lyg tuneliais, lipi laiptais ir jauti, kaip aplinka tave praryja. Tai erdvių ir apšvietimo sukuriamos paslapties magija“, – vaizdžiai kūrybines idėjas dėsto pašnekovė.
Paslapties estetika Gustė Kančaitė vadovaujasi kurdama drabužinės ar koridoriaus spintų, virtuvės spintelių sistemas. Jos gali tapti tiesiog lygia arba dekoratyvia siena, kurią spustelėjus reikiamoje vietoje atsiveria buitis ir jos rakandai. Tačiau tai, kas gražu ir kuo šeimininkai didžiuojasi, kaip antai knygos ar įvairūs suvenyrai, privalo būti matoma. Reikia, kad erdvė būtų patogi gyventi, ilsėtis ir džiaugtis mielais daiktais. O tai, kas lytima, architektės nuomone, turėtų būti iš natūralių medžiagų: akmens, medienos, natūralios tekstilės.
Ar vienas baldas kambaryje gali atrodyti stilingai ir tenkinti visus praktinius poreikius? G. Kančaitė į šį klausimą atsakytų teigiamai. Štai jos suprojektuotame interjere miegamojo lova – daugiafunkcis baldas su integruotomis spintelėmis ar stalčiukais, šviestuvais ir lentynėlėmis. „Interjere neturi būti daugiau daiktų nei reikia, kaip ir scenografijoje, kad nepavargtum žiūrėdamas ir juo labiau ten būdamas“, – sako G. Kančaitė.
