„Kai geriau pažinsime savo kraštą, mažiau aikčiosime nuvykę į užsienį“, – įsitikinęs Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas. Jis dalijosi naujienomis apie atgijusią rašytojos Žemaitės gimtąją sodybą ir joje siūlomas atrakcijas.
Vingių Jono, Petro Kurmelio ir kitų ryškių, ironiškų lietuviškos literatūros veikėjų autorės, rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės gimtasis Bukantės dvarelis jau buvo beveik avarinės būklės. „Ponų namo stogas, grindys, sienojai buvo supuvę, o priežiūrai neturėjome reikiamų lėšų. Buvo būtina renovuoti skubos tvarka. Parengėme projektą, pagal kurį gavome lėšų ne tik ponų namo, bet ir tvarto bei svirno sutvarkymui. Tvartą, sakyčiau, net ne atstatėme, o pastatėme tokį, koks buvo“, – pasakojo A. Bakanauskas.
Ponų name įrengta ekspozicija, kurioje sudėti rašytojos laikotarpio buities, jos asmeniniai daiktai, tarp kurių ir Žemaitės rašomasis stalas. Atkurtame tvarte įrengtos kelios salės, kurių vienoje šiuo metu eksponuojama XVIII–XX a. kryždirbystės paroda, kitoje lankytojų pageidavimu rodomi Žemaitės pjesių pastatymų įrašai, planuojami įvairūs edukaciniai renginiai. Svirne įrengta ekspozicija skirta žymiam Žemaitijos krašto medžio drožėjui, dievdirbiui (A. Bakanauskas prideda – Žemaitijos Andersenui) Stanislovui Riaubai. Greta jo kūrinių – skulptūrų – eksponuojami jo asmeniniai daiktai.
Nuo spalio mėnesio muziejuje kasdien klegės vaikai – bus atidaryta kaimiška mokykla, skirta pradinių klasių moksleiviams. Muziejaus direktoriaus pasakojimu, viena klasė turės visą dieną, per kurią dalyvaus trijose–keturiose pamokose. Pirmoji pamoka supažindins vaikus su muziejumi ir rašytoja Žemaite, antrojoje, etnografinėje pamokoje mažieji lankytojai bus mokomi žemaitiškų žaidimų, dainų, senųjų amatų: drožybos, virvių pynimo. Kokia bus trečioji pamoka, galės pasirinkti klasių mokytojai, jos bus dėstomos iš senųjų knygų ir vadovėlių, vaikai galės naudotis įvairiais kaimiškos mokyklos rakandais ir, pavyzdžiui, rašyti ant lentelių. Per pietų pertraukas moksleiviai čia pat gamins sūrį ir juo vaišinsis.
„Labai svarbi buvo dvaro autentika. Bukantės pastatų suplanavimas atkurtas pagal išlikusias nuotraukas, kitus dokumentus. Archeologai atidenginėjo nutinkuotas sienas, nustatinėjo, kur buvo pirminiai sienojai. Taigi Žemaitės gimtinė atrodo beveik tokia, kokia ir buvo“, – teigė A. Bakanauskas. Pats autentiškiausias muziejaus eksponatas ir, pasak pašnekovo, pats įspūdingiausias, – žemaitiškas kaminas, kuris ne tik šildydavo būstą, bet ir pasitarnaudavo ruošiant maistą: jame būdavo rūkoma mėsa, o vasarą verdami pietūs.
Ne taip gerai pažįstantiems Žemaitijos kraštą A. Bakanauskas pataria, kaip nuvykti iki Bukantės: lengviausia orientuotis sankryžoje Šiauliai–Palanga, reikia laikytis Skuodo krypties ir maždaug po aštuonių–devynių kilometrų bus matyti į Žemaitės muziejų nukreipta rodyklė. A. Bakanauskas siūlo neapsiriboti vien Bukante, bet kartu aplankyti Oginskių dvaro ansamblį Plungėje ir pailsėti bei pasižvalgyti Plateliuose.
