Kaip galėjo atsitikti, kad JAV respublikonai, seni ir tvirti Europos valstybių ekonominės ideologijos oponentai, vadavimosi iš krizės ekonominėje politikoje užėmė vienodas su Europa – griežtai monetaristines – pozicijas? Ir kas pasidarė dviem laisvosios rinkos vėliavnešiams – prezidento Baracko Obamos ir premjero Davido Camerono vadovaujamų JAV ir Didžiosios Britanijos valstybių – ekonomine politika, jog abi šalys atsigręžė į senus Keyneso receptus ir tvirtai tiki jų pagalba ištrauksiantys savo ekonomikas iš duobės?
Kaip dabar išvesime takoskyrą tarp dviejų ideologijų ekonominėje politikoje – kairiosios, keinsistinės, ir dešiniosios, monetaristinės? Taip ir išvesime – pagal faktiškai įgyvendinamą ekonominę politiką. Jei išvis kam nors tos takoskyros reikia.
Esmė ta, kad abiejų ekonominės politikos „kodeksų“ tikslas nusakomas vienodai – „įgyti investuotojų pasitikėjimą“. Abiem ūkio politikos variantais siekiama įtikti vienam ir tam pačiam ekonominiam viešpačiui – pasaulio kapitalo rinkoms. Šitą tiesą jau išmoko, įsisavino ir sėkmingai aiškina kitiems daugelio valstybių vyriausybės, komentatoriai ir, žinoma, kredito reitingų agentūros. Būtent šios agentūros ir išpopuliarino ją pasaulyje.
Kredito agentūros – tai tarsi virtualios pasaulio finansinės vyriausybės tyrimų centras ir „spaudos atstovai“. Toji vyriausybė neturi nei sostinės, nei ryškesnių pavardžių. Jai nereikia eurovizijų ar pasaulio futbolo čempionatų – tokie dalykai jai jau nepridės nei galios, nei pajamų. O ir nėra kada tuo užsiimti. Pasaulio virtuali finansinė vyriausybė – finansų megarinkos ir gigainvestuotojai – nuolat užsiėmusi vyriausybių, didžiųjų planetos bankų ir pačių didžiausių korporacijų egzaminavimu. Visos jos turi išlaikyti egzaminą apie savo kreditinį patikimumą ir gauti „pažymį“ – kredito reitingą.
Gaunate, pavyzdžiui, AAA (iš „Standard & Poor’s“) – vadinasi, jūsų gebėjimas įvykdyti finansinius įsipareigojimus yra „nepaprastai stiprus“; galėsite skolintis už nedideles palūkanas. Jei jūsų reitingas CCC – jūsų gebėjimas grąžinti paskolą yra abejotinas ir priklauso nuo to, kaip sėkmingai jums susiklostys verslo, finansų ir ekonomikos sąlygos. Pasiskolinti galėsite tik už lupikiškas, ilgam pavergiančias palūkanas.
Jūsų valstybė suvereni ir jos vyriausybė nepakęs, kad viena ar kita agentūra lemtų jos skolinimosi kainą? Neaušinkite tuščiai burnos (kaip prieš kurį laiką padarė Europos Komisija, pagarsinusi sumanymą įsteigti nuosavą, ne JAV reziduojančią ir ne privačią, kredito reitingų instituciją ir netrukus ištrynusi idėją iš visų savo kompiuterių). Palūkanas jūsų obligacijoms ir paskoloms lemia tarptautinės kapitalo rinkos, o ne jūs.
Taip ir turi būti, žinoma; to betrūko, kad skolininkas kreditoriui nurodytų, už kiek jis turi skolinti. Tačiau tai kartu reiškia, kad tose kapitalo rinkose su savo suverenitetu nesirodykite. Klausykite, ką ten jums sako, ir pasistenkite elgtis taip, kaip nurodyta. Žinoma, galite kreiptis ir į draugiškesnes, švelniau kalbančias institucijas, Tarptautinį valiutos fondą ar Europos Komisiją, tačiau skirtumas bus nedidelis – nebent ten dar patars, kaip tas komandas įvykdyti.
Taigi, kliūčių ruože atsidūrusi jūsų šalis turi paplušėti siekdama to lemtingojo „investuotojų pasitikėjimo“, kurį, savo ruožtu, lemia kredito reitingo agentūrų suteikti jums indeksai, apskaičiuojami pagal jūsų ekonominės raidos rodiklius, naudojant vis sudėtingesnius ekonometrinius ir modeliavimo metodus.
O jei taip, tai nenuostabu, kad galop ir „socialistinė“ Europa, ir „kapitalistinės“ JAV ar Didžioji Britanija formuoja savo ekonominę politiką ne pagal savo politinę filosofiją, o pagal pasaulio kapitalo rinkose dominuojantį ekonomikos suvokimą ir jos valdymo receptus.
Ko gero, Francis Fukuyama ieškojo istorijos pabaigos ne ten, kur derėjo – ji baigiasi ne ta prasme, kad išnyksta vienas prieš kitą stovinčių priešiškų geopolitinių blokų priešprieša, ir Vakarų liberalioji demokratija tampa universaliu ir visuotinu žmonių visuomenės organizavimosi modeliu. Istorija išnyksta vyriausybių ekonominėje politikoje.
Konkrečiau tai reiškia: ekonominė politika virsta vis labiau technologijos nei politikos dalyku. Kitaip tariant, iš viešojo gyvenimo dalyko ji tampa ekspertų kalkuliavimo objektu, jos projektavimas ir įgyvendinimas darosi vis labiau invariantinis. Jei taip, jei ekonominė politika darosi vien matematika apsiginklavusių specialistų prerogatyva – tai gal kyla pavojus žmonėms ir tautoms prarasti rimtą dalį savo suverenumo, savaveiksmiškumo, savojo nepakartojamumo – savojo žmoniškumo?
„Gal“ parašyta todėl, kad tai ne vienintelė galima išvada, bet alternatyvos įmanomos toli gražu ne vien kvestionuojant kredito reitingų spendžiamąjį vaidmenį.
