Florencija – ne tik charakteringas Italijos istorijos ir kultūros centras, kuris garsėja didingais architektūros ansambliais ir turtingais muziejais. Šis miestas – ir tarsi neoficiali mados sostinė, nors ir nustelbiama Milano, neabejotinai turinti kuo pasididžiuoti. Mados profesionalai tapo gidais, supažindinusiais su madingais Florencijos maršrutais, kurie driekiasi ne tik miesto gatvėmis, bet ir nukelia į kultūrines, socialines, itališko mentaliteto gilumas.
„L’Officiel“ žurnalo vyriausioji redaktorė Jurgita Garbaravičienė ir mados akademijos direktorė Dovilė Šimkutė-Butkienė
Neseniai viešėdamos Florencijoje atradome, kad tai ne tik nuostabus, istoriniu senamiesčiu garsėjantis miestas, leidžiantis pajusti praeities dvasią, bet ir neoficialus Italijos mados centras greta įprastai tokiu vadinamo Milano. Vaikštinėdamos senamiesčio gatvelėmis, kur tenka būti budriam tarp zujančių dviratininkų ir motorolerių, pastebėjome aibę siuvimo ateljė. Jose daugiausia darbuojasi vyrai, pro langus pirmyn atgal šmėžuojantys nešini matavimo metrais, audinių rietimais… Italijoje siuvėjo amatas iki šiol labai populiarus.
Pirmą dieną vaikštinėjant Florencijoje puikiai praverčia žemėlapis, o antrąją laisvai galima apsieiti ir be jo: tai labai kompaktiškas miestas, kuriame puikus orientyras – Arno upė. Laisvalaikio šventės nuotaiką sukuria gatvės kultūra – apstu muzikantų, gatvės dailininkų, turistus masinančių jaukių suvenyrų turgelių. Nėra didmiesčio, tad ne išimtis ir Florencija, kuriame nesutiksime pigių mados kopijų siūlančių įsigyti prekiautojų: šie, vos pamatę policininkus, akimirksniu susirenka savo „ekspozicijas“ ir dumia į šalį.
Vienas judriausių Florencijos senamiesčio objektų – seniausias išlikęs tiltas Ponte Vecchio. Spalvingoje minioje išgirsime amerikiečių, australų, vokiečių turistų balsus. Vietiniai margaspalvėje gatvėje išsiskiria subtiliu, nepretenzingu, elegantišku stiliumi, kuriame dominuoja juodos spalvos drabužiai. Gatvelėse, lauko restoranuose, kavinukėse veiksmas verda ne tik savaitgaliais – vietiniai būreliais iki vėlyvo vakaro šurmuliuoja ilsėdamiesi po darbo dienos.
Florencijoje kavinukės ir restoranėliai, galima sakyti, siūlo tik itališkos virtuvės maistą, kuriuo tauta išties didžiuojasi. Įspūdį paliko išskirtinai mocarelos meniu siūlantis restoranas, kuris siūlo paskanauti visokiausių šio sūrio atmainų iš įvairių Italijos regionų. Sakoma, kad skaniausia mocarela – neapolietiška.
Kita stilinga poilsio oazė – „Ferragamo“ viešbučio terasa, iš kurios sutemus atsiveria nuostabi naktinio miesto panorama (beje, gausiai apšviesta Florencija atrodo jauki ir saugi net gūdžią naktį). Čia pakyli liftu, įrengtu lyg poilsio kambarys – su minkštutėle kanapa ir daugybe prisėsti masinančių pagalvėlių.
Florencija mados pasaulyje garsėja kaip tekstilės ir odos industrijos centras. Aplink miestą įsikūrę daugybė siūlų ir audinių fabrikų, kuriuose prasideda mada. Įmonėse dirba ne tik amatininkai, bet ir dizaineriai, kuriantys gijų atspalvius, faktūras, dizainą. Šiame regione išdirbamos odos pasaulinėje rinkoje diktuoja aukščiausios kokybės ir prabangos standartus. Dukart per metus Florencijoje vyksta tekstilės parodos, sutraukiančios profesionalus iš viso pasaulio. Užmiestyje – apsipirkinėjimo turistų traukos centras – prabangių prekės ženklų išparduotuvės, neretai nustebinančios gana žemomis kokybiškų, stilingų vardinių drabužių ir kitų mados gaminių kainomis.
Arno upės krantinėje stūksančiame istoriniame Villa Favard pastate dabar glaudžiasi vienas garsiausių Europoje „Polimoda“ mados institutas. Užėjęs į vidų pasijunti lyg muziejuje: freskos, didžiuliai veidrodžiai, holuose eksponuojami drabužių dizaino studentų kūriniai… „Polimoda“ puikuojasi didžiausia mados biblioteka Italijoje.
Teko apsilankyti italų dizainerės Ilarios Nistri mados namuose (šalia Florencijos esančiame Prato mieste), kuriuose gimstantys kūriniai parduodami daugelyje pasaulio miestų – nuo Seulo iki Niujorko. Kylanti italų modeliuotoja domisi Baltijos šalių rinka ir tikisi ateityje savo kuriamus drabužius pristatyti Lietuvoje. Savitą, minimalistinį braižą atradusios I. Nistri kūrybos ir verslo sėkmė – ne tik įgimtas talentas, bet ir gebėjimas suburti didelę profesionalų komandą, galinčią įgyvendinti jos sumanymus. Tai puikus pavyzdys, kaip italams būdingas šeimos verslas tapo didžiuliais mados namais bei fabrikui prilygstančiomis gamybos dirbtuvėmis.
Gabija Duoblytė, Londone gyvenanti mados žurnalistė
Jeigu Florencijoje ketinate užtrukti ilgiau, tikėtina, kad užsiimsite ne vien gelato ledų valgymu, tikro kapučino gėrimu kavinukėse ir vyno ragavimu. Žinoma, pirmiausia turbūt aplankysite Florencijos katedrą, Ponte Vecchio tiltą ir Uffizi Gallery, bet po to turėkite omenyje, kad visai netoliese yra įsikūręs ir Salvatore Ferragamo batelių muziejus. O tiems, kurie domisi istoriniais drabužiais, rekomenduoju traukti į Palazzo Pitti kostiumų galeriją. Čia rasite gražiausių aštuonioliktojo–dvidešimtojo amžių Italijos aukštuomenės apdarų.
Maloniai stebina rugsėjį duris atvėręs mados namų Gucci istorijos muziejus: tiek įdomiu turiniu – nuo rankinių iki 1979 m. Gucci kadilako, tiek išradingai ir novatoriškai įrengta erdve – specialiai šiai kompanijai gamintais manekenais, hologramomis, meistriškai įtaisytu apšvietimu, atvirukais su informatyviais lankytojams skirtais tekstais, nepriekaištingu muziejaus darbuotojų elgesiu, pasiryžimu papasakoti įdomiausių istorijų. Ekspozicija pradedama dalimi „Kelionės“, liudijančia mados namų Gucci istorijos pradžią, o baigiama dabartinės mados namų kūrybos direktorės Fridos Giannini modeliuotomis vakarinėmis suknelėmis. Žinoma, nepamirštas ir kontroversiškojo Tomo Fordo kūrybos laikotarpis. Vienas didžiausių ir netikėčiausių eksponatų muziejuje – baltas Gucci kadilakas „Seville“.
Nors muziejuje siekiama supažindinti lankytoją su legendomis apipintu Gucci pasauliu, čia taip pat yra ir šiuolaikiniam menui skirta erdvė, kurioje pristatomi mados namų remiami menininkai ir jų kūryba. Pirmajame aukšte, be jaukios Gucci kavinės ir knygynėlio, taip pat įkurta nedidelė biblioteka. O jei dar žinotumėte, kad šio seno pastato, priglaudusio muziejų, rūsiuose kruopščiai saugomi dūla didžiuliai Gucci archyvai…
Maria Paola Russo, tarptautinio mados instituto „Polimoda“ dėstytoja
Mūsų šalyje mada yra įprastas dalykas arba tiesiog darbas. Galbūt esame persisotinę jos… Italai praktiški: niekada nepirks baltų trikotažinių marškinėlių už kelis šimtus eurų, bet jei prireiks naujo lagamino, nesistengdami išrasti dviračio rinksis Louis Vuitton, nes ši kompanija gamina geriausius. Gal kam ir keista, tačiau Italijoje visiškai nepopuliarios stilistų ir įvaizdžio kūrėjų paslaugos – stiliaus pojūtis mums įgimtas, mes patys puikiai žinome, ko norime ir kas mums tinka.
Sakyti, kad itališka mada yra geriausia pasaulyje, būtų klaidinga. Vis dėlto itališka mada yra geriausia Italijoje. Kaip italai geriausiai sugeba būti italais, taip niekas geriau už juos nežino, kaip kurti itališką madą. Pasaulyje mūsų mada populiari dėl to, kad atspindi visuotinį grožio jausmą: paprasta, niekuo neypatinga, įmantri, bet ne prasta, tiesiog normali. Italų kuriama grožio vizija – universali. Štai prancūzų mada pirmiausia asocijuojasi su haute couture: manieringa, pretenzinga, skirta išskirtinėms progoms. Akivaizdu, kad Dior siūlo ypatingą įvaizdį, o Armani – kasdienišką. Paryžietiška mada koncentruojasi į formą, pavyzdžiui, sukuriamas eskizas ir tik tada ieškoma audinio. O italai pirmiausia ieško medžiagos.
Visi italų atradimai sukurti remiantis praktiniais poreikiais. Prancūziškais vadinami sodai iš tiesų kildinami iš Italijos. Jie buvo išrasti tam, kad vyrai ir moterys galėtų slapstytis su meilužiais. Itališko sodo pavyzdys įrodo, kad ir patį niekingiausią ar negražiausią dalyką galima padaryti madingą. Nėra nieko, ko menininkas negalėtų paversti grožiu. Štai „Vespa“ motoroleris, kurio korpusas pagamintas iš bombų žaliavos, siejamas su laisvės simbolika. Tai ne vien gražus, bet, svarbiausia, išradingas daiktas. Paprasta įžvelgti gėlių grožį, bet ne bombų…
O italams gražu tai, kas susiję su penkiomis žmogaus juslėmis. Toks ir jų maistas: gražiai atrodo, maloniai kvepia, yra gardus… Būtent todėl mes mėgstame didelius kašmyrinius megztinius, taip masinančius paliesti… Italams gražūs Tod’s mokasinai būtent dėl to, kad jie paprasti, nepretenzingi, patogūs, malonūs avėti. Šios šalies atstovams neįsiūlysi nieko, kas pagaminta Šiaurės Afrikoje ar Indijoje, dėl nepriimtino kvapo. Jiems gražu tai, kas paprasta ir maloniai veikia žmogaus jusles.
Itališkos mados estetika remiasi simetrija. Jau nuo romėnų laikų grožis suvokiamas atsižvelgiant į proporcijas. O priešingas reiškinys – asimetrija – japonų kultūros ir grožio suvokimo dalis. Italai renkasi ne gražiausius daiktus, o tai, kas atspindi juos pačius. Dėl to jie nesivaiko mados tendencijų ir prekių ženklų.
Italams tvarka – ne disciplinuotumas, o harmonija su gamta. Šveicarai tvarką matuoja laiku, vokiečiai – inžineriniais matais, o italai – santykiu su gamta. Mano tautiečiai per siestą ilsisi, nes taip diktuoja gamta, nors galėtų įsijungti oro kondicionierius ir dirbti. Italų miestai driekiasi ant kalvų, palei upės vingius, jie projektuojami taip, kaip lemia gamta. Kelias visada eina palei upę, o štai Amerikoje nutiesiamas kuo tiesesnis tiltas ar povandeninis tunelis. Panašiai ir italų sukurti drabužiai atkartoja žmogaus siluetą, nevaržo judesių, užtat yra patogūs.
