Lietuvių istorijos herojai virtualybėje gyvena neprognozuojamus gyvenimus. Kad ir ką istorija liudytų apie XIX a. Žemaitijos pakelės banditą Tadą Blindą, jis vis atgyja popkultūros kūriniuose. Didžioji bėda ne ta, kad tokį vardą nešioja kinematografinis herojus, o kad kasdienėje mūsų kultūroje ribos tarp meninės fikcijos ir įrodomos tikrovės prižiūrimos blogiau nei lietuviškos kapinės. Bet tikrosios tautinio naratyvo monumentalizavimo problemos iškyla tuomet, kai priartėjame prie II pasaulinio karo tragedijos, okupacijų, lietuvių dalyvavimo masinėse Lietuvos piliečių žydų žudynėse, talkinant nacių okupantams arba demonstruojant brutalų uolumą ir be pačių vokiečių.
„Lietūkio“ garažo tragedija visada bus it kruvinas kuolas lietuviškų kapinių pakraštyje, per Vėlines baugščiai apeinamame žvakučių ant saviškių kapų degiotojų. Vieniems 1941 m. birželio sukilėliams kaunantis su sovietais, guldant galvas prie vokiečių puolimui svarbių Kauno tiltų, kiti jau suko ginklus į kaimynus žydus. Koks kolektyvinis portretas išnyra atmintyje? Kiek nekaltų žmonių kraujo reikia idealizmu vedinos nepriklausomybės taurėje, kad tai pradėtume prisiminti su krikščionišku mea culpa?
1941 m. vasarą Lietuvos laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti Lietuvą ir kelias savaites desperatiškai bandė kontroliuoti padėtį okupuotame krašte. Nebuvo gana Nepriklausomybės Akto atkūrimo žodžių per Kauno radiofoną, kad tautos politinės valios paraiška būtų ne tik idealistinio siekio teisinė fikcija. Reikėjo kontroliuoti šalies viešąjį gyvenimą, policijos funkcijas, konstitucinių piliečių teisių apsaugą. Kartu, jei jau teisinė fikcija bent savaitei ar dviem buvo tapusi politine tikrove, reikia prisiimti visą atsakomybę už nusikaltimus prieš žmogiškumą ir masines žudynes. Gerais norais ir net idealizmu kartais gali būti grįstas kelias į pragarą. Kurioje šios Golgotos vietoje statysime paminklus?
Nacionalistinis Lietuvių aktyvistų frontas buvo pagrindinė sukilimo jėga ir veikė nacių politikos farvateryje, sudėliojo visus antisemitinius, antikonstitucinius ir nusikalstamus akcentus. Net romantiškos lietuvių istorijos terminija čia buvo panaudojama: neva, judėjimas turi teisę atimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegiją žydams ir susidoroti su politinės lietuvių tautos dalimi. Laikinoji vyriausybė savo protokoluose nevengė tokios retorikos, nepaisant pareiškimų, jog atstato konstitucinį nepriklausomos Lietuvos pavidalą, kuriame visų piliečių teisės į gyvenimą yra užtikrinamos.
Galima rasti visokių sukilimo ir Laikinosios vyriausybės elgesio interpretacijų, pradedant tebegyvuojančiu ksenofobišku pritarimu ir baigiant labiau įtikinančiu aiškinimu, kad visi antisemitiniai ir holokausto katilą kurstantys protokoliniai nutarimai buvo tik gudravimas bandant kaip nors iš vokiečių išsiderėti Lietuvos valstybingumo sąlygas. Dėl to net baisintis žydų žudynėmis nebuvo jokių viešų demaršų ir protestų iš vyriausybės pusės. Laikinosios vyriausybės dauguma tikrai nebuvo nacionalsocialistai, o vėlesni įvykiai parodė, kad nesutiko ir su nacių politika. Tačiau ką keičia kompromiso motyvai kruvinų antisemitinių vyriausybės protokolų akivaizdoje? Buvome force majore priversti pritarti Lietuvos žydų žudynėms, nes kitaip neliko paskutinių šansų Lietuvos nepriklausomybei? Gal dar imsime svarstyti, kad dėl tos Lietuvos ir naciams spaudžiant buvome pasiryžę aukoti savo bendrapiliečius žydus?
1941-ųjų istorija gerai ištirta ir aprašyta. Dėl Sovietų ir nacių nusikaltimų tyrimų komisijos ir kitų mokslinių iniciatyvų turime daug pačių rimčiausių studijų ir knygų. Yra publikuoti šaltiniai, tad faktų daryti savus moralinius atminties pasirinkimus yra pakankamai daug. Vienos kitos detalės atskleidimas esmingai nepakeičia padėties. Lietuva atsidūrė tose kraujo žemėse, kuriose valstybės ir vyriausybės buvo sunaikintos, ir tai lėmė beribių žiaurumų laipsnį. Nepaisant pastangų, nei tikros valstybės nepavyko atkurti, nei suvaldyti kruvinus gaivalus, nei deramai sureaguoti į viską, kas dėjosi. Politine prasme nebuvo daug pasiekta, o kompromisų kaina buvo nekaltųjų kraujas. Kaip visą šį tragišką paradoksą įtvirtinti lietuvių atmintyje?
Gegužę su Lietuvos Vyriausybės parama buvo iškilmingai perlaidoti Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Iškilmės buvo labai prieštaringos: Vyriausybė rėmė perlaidojimą, pagerbimą, monumentalizavimą, bet patys aktyvaus politinio elito atstovai, valstybinių įstaigų vadovai viešai niekur nedalyvavo. Keistas santykis, kad ir kokią savo atmintį mes kiekvienas atskirai puoselėjame. Diplomatinis korpusas gerai suprato, kad šis veiksmas prisidės prie Lietuvos tarptautinio prestižo smukimo. O kaip bendra opinija? Vytauto Didžiojo universitetas taip pat pajuto atsidūręs tarp girnų: vienoje pusėje moralinė atsakomybė už herojų atmintį, akademinės laisvės principai, pareiga diskutuoti apie viską, kitoje – pavojus tapti išorinių politinių žaidimo manipuliuojamu dalyviu. Tai paaiškina, kodėl iš pradžių duotas sutikimas rengti iškilmingą J. Brazaičio palaikų perlaidojimo konferenciją vėliau buvo atšauktas.
Lietuvių herojų gretos, holokausto šešėliai, sąžinės ir gėdos slėgis iš XX a. vidurio ateina kartu. Idealizmas, teisėti nepriklausomybės siekiai ir daugelio patriotų kraujas susimaišo su kitų II pasaulinio karo tragedijos aukų krauju, kuriuo buvo suteptos kitų kombatantų rankos. Tai praeitis, neleidžianti vienareikšmiškai ugdyti savo Vėlinių kultūros, o tie patys herojai skirtingus likimus patyrusiems iškyla skirtingais profiliais ir rodo skirtingus ženklus. Jei taip jau yra nutikę, gal reikia elgtis kaip italams su Mussolini monumentais Predapijuje? Tai jie palieka prieštaringą fašizmo atmintį ne valstybės, o asmeninių, grupinių, visuomeninių atminties formų viešpatijai. Gal tai padėtų prisiminti herojus, kurie, kilniausių siekių vedami, kad ir ne tiesiogiai, buvo įvelti į baisiausią žudynių mėsmalę?
