Žino, kad B.Assadas – blogis, bet nerimauja, kas ateis po jo.
Kelis dešimtmečius artimai su Sirija bendradarbiaujanti Rusija nerimauja dėl to, kas gali atsidurti valdžioje nuvertus Basharą Assadą ir kol kas suteikia jam tvirtą užnugarį. Tai galbūt tepadeda tempti senkantį režimo gyvavimo laiką, o tuo metu kiekviena diena reiškia vis daugiau žuvusių ir kenčiančių žmonių.
Sirijai slystant pilietinio karo keliu tarptautinės bendruomenė negali imtis nė menkiausių veiksmų dėl Rusijos ir Kinijos pasipriešinimo. B. Assadas, kurio kariuomenė ir jam lojalios grupuotės, kaip pranešama, vykdo dešimčių civilių žudynes, net nemato savo pavardės Hagos juodajame sąraše.
Sirija nėra pasirašiusi Nyderlanduose įsikūrusio Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) sutarties, todėl vienintelė galimybė teismui imtis veiksmų dėl pranešimų apie nusikaltimus Sirijoje – Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos kreipimasis. Tokį kreipimąsi TBT buvo gavęs dėl Libijos lyderio Muammaro Gaddafio. Pastarasis teisinio verdikto dėl belaisvių kankinimo ir žudymo nesulaukė, nes jam savąjį teisingumą įvykdė sukilėliai, nušovę diktatorių tiesiog gatvėje.
Sirijos opozicijos grupės skaičiuoja, kad nuo 16 mėnesių trunkančio konflikto pradžios šalyje žuvo daugiau nei keturiolika tūkstančių žmonių, o pastaruoju metu pranešama apie išpuolius, kuriuose nužudomos dešimtys civilių.
E.Račius: Sirijos ir Tarybų sąjungos, o dabar Rusijos santykiai visada buvo labai artimi daugelyje plotmių.
„JT Saugumo taryba gali atkreipti TBT dėmesį į tokius įvykius ir netgi suteikti mandatą prokurorui pradėti tyrimą“, – sako Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio universiteto profesorius. Tačiau jis yra įsitikinęs, kad Rusija ir Kinija nekeis savo pozicijos ir tam nepritars.
Libijos atveju Rusija ir Kinija buvo minkštesnės, bet joms sutikus su tarptautinės bendruomenės įsikišimu, pasak J. Žilinsko, kilo nepasitenkinimas tuose Rusijos ir Kinijos valdžios sluoksniuose, kurie kalba apie vienpolį pasaulį ir menkinamą jų valstybių vaidmenį.
Kodėl Sirijos atveju Rusija ir Kinija laikysis iki paskutiniųjų? „Sirijos ir Tarybų sąjungos, o dabar Rusijos santykiai visada buvo labai artimi daugelyje plotmių – ir ekonominio bendradarbiavimo, taip pat ir karinės pramonės, – sako Egdūnas Račius, Vytauto didžiojo universiteto profesorius. – Tai yra rinka, tai yra partneris, kurį Rusija ko gero galima sakyti ne prarastų, o praras – ir ji norėtų tai atitolinti“.
Sirijos armijos „išvaduotame“ Al Heffos mieste užrašas skelbia: „Basharas Assadas liks amžiams“.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kaip praneša agentūra AP, penktadienį pareiškė, kad jo šalis nediskutuos apie Sirijos ateitį po B. Assado ir nedalyvaus jokiose „politinėse konspiracijose“. Jis greičiausiai nurodė į kol kas oficialiai nepatvirtintą susitikimą Ženevoje, kuris, „Reuters“ šaltinių teigimu, numatytas birželio 30 dieną. Jame didžiosios valstybės turėtų ieškoti sprendimų nutraukti smurtą Sirijoje.
„Rusai šiandien nėra prisirišę prie Basharo Assado asmens. Jie aiškiai mato, kad jis yra tironas ir žudikas. Bet jie labai jautrūs dėl to, kas užims jo vietą, jei jis būtų nuverstas. Kalba yra apie tai“, – penktadienį teigė naujasis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabiusas, cituojamas „New York Times“ naujienų portale.
E. Račius aiškina, kad žvelgiant regioniniu – Vidurio Rytų – lygmeniu, Rusija konkuruoja su JAV ir nerimauja dėl dar labiau sustiprėsiančių amerikiečių pozicijų, jei režimas pasikeistų. Tuo metu Kinija regioniniu lygiu tokių didelių interesų neturi.
„Nafta vienaip ar kitaip tekėtų – visai nesvarbu, kokia bus valdžia. Bet jei kalbėtume konkrečiai apie Rusiją, tai ji mato tam tikrą grėsmę, kylančią dėl JAV įtakos didėjimo Vidurio Rytuose“, – aiškina E. Račius.
Apibūdindamas globalinį nesutarimo dėl Sirijos lygmenį E. Račius teigia, kad Rusija ir Kinija save mato kaip lygiavertes pasaulines žaidėjas „ir ne tai, kad primityviai nori visąlaik pakenkti JAV arba ES, bet tiesiog nori būti pripažintos tokiomis pačiomis – galinčiomis spręsti kitų valstybių likimus“.
Vakarų mėginimai įtikinti Kiniją ir visų pirma Rusiją pakeisti poziciją dėl Sirijos, pasak E. Račiaus, turės būti paremti kokiais nors mainais. „Rusija turėtų gauti ką nors nemažo, pavyzdžiui, teoriškai tiktų NATO oro policijos misijos patraukimas iš Baltijos šalių. Rusija tokiu atveju galėtų neprieštarauti, o galbūt net tarpininkauti dėl B. Assado pasitraukimo“, – svarsto jis.
Būdamas įsitikinęs, kad B. Assado režimui anksčiau ar vėliau ateis galas, E. Račius neatmeta ir sąlyginai savanoriško diktatoriaus pasitraukimo varianto, tačiau kalba jau ne apie JT ir Arabų lygos pasiuntinio Kofio Annano siūlomą taikaus valdžios perdavimo planą.
E.Račius įsitikinęs, kad B.Assadui teks trauktis. Klausimas – kaip greitai.
„Tai yra labai įmanomas scenarijus: jeigu jis vieną dieną tiesiog dingtų. Jo nėra rūmuose – niekur nėra. Gal po dešimties metų mes sužinosime, kad jis yra Sudane ar dar kur nors. Tai yra įmanoma, bet tikėtina tik tokiu atveju, kai jis matytų, kad iš Rusijos, Kinijos ir Irano nėra tokio aktyvaus palaikymo arba kai jis ims tikėtis, kad su juo nebus pasielgta taip, kaip buvo pasielgta su M. Gaddafiu“, – sako VDU profesorius, bet priduria, kad jis nėra tikėtinas labiau nei kiti.
JT taikos palaikymo misijų vadovas Herve’as Ladsousas šią savaitę teigė, kad situaciją Sirijoje galima apibūdinti kaip pilietinį karą.
Pasak E. Račiaus, tai pats ilgiausias ir ko gero kruviniausias scenarijus, kurio didžiausias pavojus yra tas, kad net nuvertus B. Assadą nebeliktų valdžios ir Sirija taptų vadinamąja žlugusia valstybe.
„Kai mes sakome opozicija, turėtume tą žodį vartoti labai atsargiai, nes jis suponuoja neva esamą kažkokį vieningą frontą. Kai mes kalbame apie žmones, kurie ėmėsi ginklų ir kovoja prieš režimo kariuomenę ir įvairiausias draugoves, tai turime žiūrėti, kokiu pagrindu jie tai daro. Didelė dalis žmonių dabar akivaizdžiai ginasi. Kitaip tariant, galbūt jie ir nebūtų griebęsi ginklų, jei kariuomenė ir įvairios režimą remiančios grupuotės nebūtų griebęsi smurto prieš civilius“, – sako E. Račius.
Jis pabrėžia, kad daugiausiai pranešama apie žudynes, vykdomas ne reguliariosios kariuomenės, o įvairiausių draugovių. „Jos gali atstovauti labai konkrečius interesus, grupes – ideologines, etnines, religines, pagaliau ekonomines“, – sako E. Račius, tačiau teigia, kad neturime pakankamai informacijos ir šis teiginys yra didysis klaustukas.
„Tai yra didžioji pasaulio bendrijos problema. Ji yra pasiruošusi remti maištininkus, kaip buvo padaryta Libijoje, bet dabar ten atskiros jų grupės kariauja viena prieš kitą“, – sako E. Račius.
Šį antradienį JT stebėtojai Sirijoje mėgino patekti į Al Heffos miestą, kuriame, kaip ir visoje šalyje, dominavo sunitai. Miestas ilgą laiką apsuptas B. Assadui lojalių pajėgų. Tačiau stebėtojams kelią pastojo ginkluoti civiliai, greičiausiai susirinkę iš gretimų kaimų, kuriuose dominuoja Alavitai (viena iš šiitų sektų, sudaranti mažumą Sirijoje), rašo „New York Times“. Automobiliai buvo apšaudytas ir apmėtytas akmenimis, todėl teko pasukti atgal.
Po paros stebėtojai buvo įleisti į ištuštėjusį ir kovų nusiaubtą miestą, kuriame, kaip vėliau teigė JT misijos atstovė Sirijoje, tvyrojo mirusių kūnų smarvė. Sirijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Al Heffa buvo išvaduota iš „ginkluotų teroristų“ rankų.
