Vieši klausimai akademikams dėl 1941 m. Lietuvos įvykių vertinimo

(Lietuvos valstybės centrinio archyvo nuotr.)

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

Š. m. birželio 11 d. žiniasklaidoje buvo paskelbtas akademikais įvardytų grupės asmenų viešas laiškas, kuriame kaip didelė moralinė klaida įvertintas Lietuvos valdžios mėginimas deramai pagerbti Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimą.

J. Ambrazevičius-Brazaitis – iškilus patriotas ir valstybininkas, buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, ir jo veikla negali būti suprasta vadovaujantis tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis. Laiške ši veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto.

Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus.

Laiško autorių klausiame:

Ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai?

Ar po ištisus metus trukusio sovietinio teroro ir 1941 m. birželio trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui?

Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams – palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?

Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu – sąžininga po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?

Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus padėtų atsikratyti ideologizuoto ir konjunktūrinio požiūrio į mūsų istoriją. Tik sąžiningas ir atviras sudėtingų praeities įvykių apmąstymas bei vertinimas gali iš tiesų sutaikyti per juos nukentėjusius žmones ir tautas bei apmalšinti patirtų tragiškų netekčių sukeltą skausmą.

Parašai:

Arūnas Bingelis

Vaiva Žukienė