Vargu ar rastume pasaulyje diplomuotą ekonomistą, neišmanantį mikroekonomikos. Kiekviena save gerbianti ekonomikos studijų programa pasirūpina, kad jos absolventai gebėtų analizuoti ne tik bendrąją paklausą arba pasiūlą, bet ir pavienių firmų bei individų elgesį.
Deja, politikos komentatoriai ir net kai kurie politologai nelinkę vargintis dėl mikrolygmens smulkmenų. Jie dažnai operuoja tokiomis sąvokomis kaip tauta, visuomenė, rinkėjai, valstybė, vyriausybė, opozicija, partija, klasė, interesų grupė, ignoruodami šiuose politiniuose makrodariniuose veikiančių individų strategijas ir sąveikas. Toks kalbėjimas ypač būdingas politikos komentavimu užsiimantiems filosofams, istorikams ir kitokiems humanitarams (kurių Lietuvoje netrūksta).
Jei kas ir tyrinėja individo vaidmenį politikoje, tai tokie tyrėjai dažniausiai apsiriboja įtakingų asmenų – prezidentų, premjerų ar partijų lyderių – poelgių analizėmis. Paprastas politikas „ištirpsta“ partijoje, frakcijoje ar panašiuose politiniuose vienetuose.
Galbūt tai neturėtų stebinti – juk politika atrodo natūraliai susijusi su didesniais dalykais, nei kokio nors menko politiko išskaičiavimai. Tačiau toks požiūris ima buksuoti, kai norima atsakyti į klausimą, ko tikėtis iš politinių makrodarinių, tokių kaip partijos, vyriausybės ar valstybė. Nesivargindami analizuoti paprastų politikų (ir šiaip paprastų individų) strategijų, komentatoriai politinius makrodarinius apibūdina remdamiesi ne tuo, kas realiai vyksta jų viduje, o tuo, ką ten vykstant – ar turint vykti – manė koks nors labai seniai miręs graikas (tarkime, Aristotelis), viduramžiais gyvenęs vienuolis (tarkime, šv. Tomas Akvinietis) arba kokia nors karingoji feministė (tarkime, Simone de Beauvoir). Kitaip tariant, mikropolitikos analizę komentatorių kalbėjime dažnai išstumia normatyviniai filosofiniai teiginiai apie tai, kas yra tokie dariniai kaip valstybė, tauta, vyriausybė ar partijos, ir kokius vaidmenis jie turėtų atlikti.
Filosofija, be abejo, turi savo vietą akademijoje. Tačiau nelengva suprasti, kodėl filosofų pamąstymai galėtų informuoti visuomenę apie realų valstybių, partijų ar kitokių politinių makrodarinių veikimą. Argi kas nors rimtai gilintųsi į filosofų traktatus, norėdamas suprasti, kodėl kyla infliacija arba kaip juda tarptautinės prekybos srautai?
Beje, kai kurie filosofai (pavyzdžiui, A. Smithas ir K. Marxas) yra įsivaizdavę, kaip veikia makroekonominiai procesai. Tačiau, palyginti su šiuolaikinės ekonomikos mokslo aiškinamąja galia, A. Smitho ir K. Marxo įsivaizdavimas yra akivaizdžiai primityvus. Tarp politikos komentatorių, deja, makrodarinių veikimas iki šiol dažnai suprantamas per primityvią filosofinę prizmę.
Toks politinių reiškinių komentavimas ir suvokimas lemia žmonių nusivylimą politika. Nelaimė yra ta, kad mikropolitika – paprastų politikų strategijos, lemiančios partijų ir valstybių veikimą – neleidžia įgyvendinti daugelio filosofija grįstų lūkesčių.
Pavyzdžiui, visi žino, kad geros partijos turi atstovauti rinkėjų interesams ir kurti bendrąjį gėrį. Tačiau objektyvi partijų vidinių procesų mikroanalizė parodo, kad viskas ne taip paprasta. Demokratijoje bendrasis gėris yra labai amorfiška sąvoka, dažnai padiktuota viešųjų ryšių kampanijų turinio. Be to, partijose paprastai iškyla ne atsidavę tautos tarnai, o politikai, vertinantys savo karjerą. Taigi lyderių pozicijas paprastai užima ne protingiausi ar kilniausi, o gudriausi ir ne per daug moralinių skrupulų turintys politikai.
Tai, beje, nėra blogo auklėjimo ar posovietinio mentaliteto ženklas. Tokie patys mikropolitikos principai apibūdina ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos ar kitose pasaulio vietose esančių politinių darinių veikimą. Kaip tobulos konkurencijos sąlygomis bankrutuoja firma, pardavinėjanti prekes mažesne nei rinkos kaina, taip ir demokratinėje konkurencijoje pralaimi politikas, tarnaujantis žmonėms daugiau, nei tai leidžia jo politinės aplinkos pusiausvyra.
Kokias išvadas reikėtų padaryti po tokių optimizmu netrykštančių pamąstymų? Pirmiausia – blaiviai vertinti politinius procesus ir netikėti politinių gelbėtojų lozungais. Po kiekvienos revoliucijos ar romantizuoto politinio judėjimo neišvengiamai ateina nusivylimo laikas. Antra – studijuoti mikropolitinius procesus, kad būtų galima suvokti, kokie politinio gyvenimo lūkesčiai yra realistiški, ir kaip juos įgyvendinti.
