Prieš akis mitriai sukasi virėjų ir someljė komanda. Lėkštėse keičiasi įmantrūs patiekalai, taurėse teliūskuoja vynas ir šampanas. Neįkyriai skamba muzika, stalą puošia žydinčios gėlės ir netgi cigarečių dūmai negrasina sugriauti idilės – nors pietūs vyksta ir lauke, čia nerūkoma. Viskas kaip įprastame restorane. Tik kodėl rankos iš pradžių truputį dreba?
Todėl, kad galvą nuleidus žemyn po kojomis – ne grindys, o už maždaug pusšimčio metrų likusi Vilniaus Rotušės aikštė. Platforma, ant kurios vyksta visos restorano „Dinner in the Sky“ kulinarinės vaišės, po „Kauno kranų“ kranu kabo 50 metrų aukštyje. Tiek užtenka gerai susipažinti su Senamiesčio stogų būkle, pasigrožėti, regis, čia pat esančia Šv. Kazimiero bažnyčios bokšto karūna ir savikritiškai įvertinti išdidų teiginį „aukščio aš nebijau“.
Net ir nebijantiems savo būseną pirmosiomis keliolika viešnagės minučių nebūtų lengva apibūdinti. Kol susėdame aplink 22 vietų stalą, bendrakeleivių sviedžiami juokeliai išduoda, kad iki atsipalaidavimo toloka. „Dinner in the Sky“ komanda, regis, savo darbą išmano puikiai, bet prie kėdės pritvirtintas pora diržų (nėra net ranktūrų!), o kojomis įsispyręs į siaurutę atramą, žmogus vis tiek save pagauni braižant kokį nors siaubo filmo scenarijų.
Vos someljė pademonstruoja „Le Sabrage“ – šampano butelio atkimšimą kardu – platforma pradeda lėtai kilti aukštyn. Virš Senamiesčio stogų pakylame be nuotykių ir dramatizmo. Kalbėti apie atsiveriančių vaizdų grožį būtų banalu. Tik iš pradžių tuo grožiu džiaugiamės, jei taip galima pasakyti, santūriai. Nors kėdės leidžia sukinėtis į kairę ir dešinę, su drauge pietaujančiais kolegomis mieliau sėdime lyg įkalti prieš stalą. Ir pirmieji įrašai ne visai legaliai įsineštame blonknote (rankines teko palikti apačioje) palikti kiek drebančios rankos.
Bet čia savo darbą pradeda vyno ir kulinarijos meistrai. Tiksliau, jų darbas pradėtas kur kas seniau: pagrindinė virtuvė įkurta ant žemės, pačioje Rotušės aikštėje. O kol pakilę virš stogų dairomės ir fotografuojame vis kitą Vilniaus panoramos kampą, kulinarai mikliai prieš mus dėlioja lėkštes, someljė pilsto gėrimus ir neslepia ambicijų įtikinti, kad gurmaniški potyriai bus ne prastesni už akis pamaitinusį vaizdą.
Kažkada stebėdama vienos bendrakeleivių grupės elgesį pamačius totorišką kepsnį svarsčiau, ar ateis diena, kai „žalia mėsa“ imsime ne bjaurėtis, o mėgautis. Po pietų „Dinner in the Sky“ atrodo, kad ta diena ne už kalnų. Totoriško jautienos kepsnio su aukšlių ikrais, traškiais svogūnais, porų pelenais ir rūkytu unguriu pagardintu padažu daugelio pietavusių lėkštėse neliko (nors pabaigus padažą užbaigti ir kepsnio likučius tapo sunkiau). Kulinarų komanda pasakojo, kad šį žalios mėsos patiekalą verta pamėginti pasigaminti ir namuose, o galimą riziką panaikina šlakelis alkoholio.
Pirmosioms trims restorano darbo dienoms patiekalų meniu dėliojęs garsus švedų virėjas Björnas Frantzenas pagrindiniam patiekalui parinko lėtai keptą jūrų velnią su artišokų tyre, dilgėlių ir jaunų česnakų užpilu bei voveraitėmis. Tačiau labiau nustebino desertas: raudonosios arbatos putėsiai su šviežiomis avietėmis ir neįtikėtinai puikiai derančiais pomidorais, marinuotais klevų sirupe. Prie totoriško jautienos kepsnio pietų dalyviams buvo pasiūlyta „Pernord Ricard“ tiekiamo MUMM šampano, prie keptos žuvies – baltojo 2010-ųjų „Jacob’s Creek Chardonnay“ vyno.
Neįprastame kulinariniame maršrute maždaug baigiant valgyti pagrindinį patiekalą lengva įtampa pagaliau atslūgo. Nors drąsiai besisukaliojančių ant kėdės taip ir nemačiau, kalbos ir juokas garsėjo, o kulinarai nespėjo fotografuoti jau su šypsena pozuojančių svečių.
Keisčiausias apie 40 minučių trukusių pietų įspūdis – visiškai prarasta laiko nuovoka. Adrenalinas, gurmaniški patiekalai ir nekasdienė aplinka lėmė, kad be laikrodžio nuspėti pietų trukmės nebūtų pavykę.
„Ar buvo baisu?“ – vienas po kito teiravosi diržus atseginėję restorano komandos nariai, kai taip pat be nuotykių nusileidome ant žemės. „Neeee“, – vienas po kito šypsodamiesi kratėme galvą. Atsakyti į šį klausimą juk būna taip paprasta.
Galbūt drąsiau būtų galima jaustis kitame neįprastame restorane – „The Cube“. Šis laikinas restoranas įsikuria ant architektūros paminklų stogų. Tačiau šio restorano turą po Europą pradėjusios bendrovės „Electrolux“, kuri bendradarbiauja ir su „Dinner in the Sky“, direktorius Deimantas Kirlys IQ sakė, kad artimiausiu metu Lietuvoje „The Cube“ apsilankymas nėra planuojamas.
