Donatas Motiejūnas, ko gero, tapo daugiausia aptarinėjamu asmeniu, kai kalba pasisuka apie liepos pabaigoje prasidėsiančias Londono olimpines žaidynes ir Lietuvos krepšinio rinktinės galimybes jose.
Po puikaus klubinio sezono Gdynės „Asseco Prokom“ gretose (12,5 tšk. ir 7,9 atk. kam. per rungtynes) rinktinės treneriai ir šalies krepšinio gerbėjai nekantriai laukė D. Motiejūno Lietuvos rinktinėje. Į komandą grįžus Linui Kleizai ir Jonui Mačiuliui, D. Motiejūnas kartu su Jonu Valančiūnu turėjo būti papildoma jėga kovojant atrankos turnyre Venesueloje, o paskui (kaipgi kitaip) – ir olimpiniame krepšinio turnyre. Tačiau panašu, kad išvysti Donato Lietuvos rinktinėje bent šiemet neteks.
Žaidėjas delsė atvykti į rinktinės stovyklą ir motyvavo tai tuo, jog didžiausia kliūtis yra dar nepasirašyta sutartis su NBA „Houston Rockets“ klubu. O tai reiškia, kad žaidėjas negali gauti draudimo. Priežastys lyg ir suprantamos, nes traumos atveju tiek pats krepšininkas, tiek ir jo naujasis klubas gali likti it musę kandę. Vis dėlto po truputį tampa aišku, jog tikrieji D. Motiejūno nenoro žaisti rinktinėje motyvai slypi kitur.
Lietuvos krepšinio federacija padarė viską, kad kebli situacija būtų išspręsta – rado lėšų būsimiems tiek D. Motiejūno, tiek J. Valančiūno kontraktams apdrausti. Tačiau net ir tai nepaskatino D. Motiejūno baigti vasaros atostogų ir atvažiuoti į Druskininkuose vykstančias rinktinės treniruotes. Kas trukdo dabar? Čia visa istorija patenka į aklavietę. Kalbėdamas su JAV žurnalistais krepšininkas prisipažino, kad rinktinėje žaistų tik tokiu atveju, jei gautų tvirtą vietą komandoje ir užtektinai žaidimo minučių. Suprask, neaukosiu vasaros tam, kad trinčiau suolelį. Tačiau ko vertas žaidėjas, kuris atsisako kovoti dėl vietos rinktinėje, atsisako stengtis, kad gautų minučių aikštėje? Rodos, kad jis nori tiesiog gauti užtikrintą vaidmenį komandoje, net nebandydamas konkuruoti su kitais savo pozicijos žaidėjais. Nori būti aikštėje, nori būti matomas. Gal Donatas tiesiog bijo iššūkių?
Yra dar vienas aspektas – D. Motiejūnas nori pasiruošti debiutui NBA. Dalyvauti „Houston Rockets“ treniruočių stovyklose, dirbti su Hiustono komandos treneriais, susipažinti su komanda ir t. t. Tokiu atveju galima svarstyti, kas D. Motiejūnui svarbiau – žaisti už Lietuvos rinktinę (žaisti, o ne sėdėti ant suolelio) ar gerai pasirodyti pirmajame stipriausios krepšinio lygos sezone. Šiaip ar taip, tai reiškia, kad Donatas į rinktinę šiemet neatvažiuos.
Vertinti galima skirtingai. Ši padėtis primena Žydrūno Ilgausko istoriją, kai vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų vis atsisakydavo žaisti nacionalinėje rinktinėje. Ir tapo vienu nemėgstamiausių žaidėjų tarp sirgalių. Galima prisiminti užsienio krepšininkus, tokius kaip Dirkas Nowitzki ar Carlosas Delfino, kurie, kad ir kas būtų, veržiasi žaisti už savo šalies komandas.
Būtų galima sakyti, kad žaisti rinktinėje, juolab dalyvauti olimpiadoje, turėtų būti kiekvieno sportininko svajonė. Antra vertus, ar galima smerkti krepšininką, kuris nori kuo geriau pasiruošti sezonui NBA, nustebinti JAV krepšinio gerbėjus? Ir nenori rizikuoti sveikata arba nori pailsėti po sunkių metų Lenkijos lygos bei Eurolygos aikštėse. Kiekvienas turi savo tikslus ir prioritetus.
Vis dėlto didžiausia mįslė lieka tyla iš paties Donato. Kyla klausimų, ar krepšininkas ateityje dar norės užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius, ar jaus pareigą atstovauti savo šaliai. O gal nuolat įsiklausys į „Houston Rockets“ komandos vadovų ir trenerių nuomonę? NBA atstovų nuomonė dėl tarptautinio krepšinio dažniausiai būna skeptiška. O būtent taip elgėsi Ž. Ilgauskas, kurio traumų istorija „Cleveland Cavaliers“ vadovams buvo ypač svarbi ir jie nepritardavo tam, jog Žydrūnas žaistų už Lietuvą. Tačiau norisi tikėti, jog Donatą – vieną didžiausių šalies krepšinio talentų – dar pamatysime ginant mūsų rinktinės spalvas.
Sakydamas, kad nenori sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio, D. Motiejūnas turėjo omenyje didžiulę konkurenciją rinktinėje. Lietuvos rinktinėje tikrai netrūksta talentų. Todėl kitas klausimas – ar rinktinei reikia Donato? Jo pozicijoje yra L. Kleiza, J. Valančiūnas, Paulius Jankūnas, Darius Songaila ir Robertas Javtokas. Visi, išskyrus Joną, yra patyrę ir daug kartų žaidę aukščiausiame lygyje. Geras arklys vagos, aišku, negadina. Tačiau jei vežimas yra traukiamas kelių gerų arklių, tai kompensuoja vieno netektį. Donatas neabejotinai yra puikus ir perspektyvus žaidėjas, tačiau jo trūkumas nėra toks svarbus ir skaudus kaip, pavyzdžiui, pernai buvo L. Kleizos trauma arba jei iš rikiuotės iškristų kuris nors rinktinės įžaidėjas.
