Socialdemokratai, jei formuotų vyriausybę, ketina braukti studijų finansavimo reformą ir grąžinti principus, galiojusius iki 2009-ųjų. Ar žingsnis atgal gali virsti žingsniu į priekį? Ar tai tik garsusis Michaelo Jacksono žingsnelis – atgal, bet vaizduojant, kad eina į priekį.
Liberalų ir konservatorių įvykdyta aukštojo mokslo finansavimo reforma išsprendė kai kurias problemas, tačiau pagrindines vargiai palietė. Perėjimas prie finansavimo pagal krepšelius, nors ir su daliniu valstybės planavimu, padėjo padaryti lėšų skirstymą skaidresnį, teigia Žilvinas Martinaitis, politikos analizės centro „Visionary Analytics“ vienas vadovų.
„Prieš reformą studijų finansavimas buvo labai neskaidrus ir faktiškai priklausė nuo to, kaip baigdavosi formalios arba neformalios derybos tarp aukštųjų mokyklų ir ministerijos“, – sako švietimo ir inovacijų srityje besispecializuojančio centro vienas steigėjų.
Tačiau, pasak Ž. Martinaičio, krepšeliai veikia iš dalies – tik kaip papildomas lėšų skirstymo principas: „Iš esmės mūsų finansavimą reikėtų vadinti ne krepšeliniu, o valstybės užsakymu pagal studijų sritis.“
Studijų sritys yra bendriausios studijų programų grupės. Iki pernai buvo išskiriamos šešios: socialiniai, biomedicinos, technologijos, humanitariniai ir fiziniai mokslai ir šeštoji – menai.
Pasak Vilniaus universiteto (VU) prorektoriaus ir socialdemokratų partijos (LSDP) nario Rimanto Vaitkaus, finansavimą reikėtų planuoti ne sritimis, o kryptimis, kurios yra smulkesnės ir kurių šiuo metu yra 63. Pavyzdžiui, fizinių mokslų sritį sudaro fizikos, chemijos, matematikos, informatikos ir kitos kryptys.
„Milžiniškas“ partijos potencialas
Socialdemokratai pusę 2000–2008 m. valdymo laikotarpio švietimo ir mokslo ministro kėdę buvo patikėję koalicijos partnerės Naujosios sąjungos atstovui Algirdui Monkevičiui, o likusią laiko dalį turėjo du savo ministrus – Romą Žakaitienę ir Remigijų Motuzą.
Dabar jų sąraše į Seimo rinkimus eina VU rektorius Benediktas Juodka, o R. Vaitkus teigia matantis savo partijos „milžinišką potencialą“ aukštojo mokslo srityje, taip pat ir ministro, viceministro, Seimo komiteto pirmininkų postuose. LSDP rinkimų programoje prie aukštojo mokslo pirmuoju įrašytas ketinimas atsisakyti krepšelių ir pereiti prie valstybinio užsakymo bei sutarčių su aukštosiomis mokyklomis.
Tiesa, pats R. Vaitkus pripažįsta, kad, pavyzdžiui, filosofijos atveju, valstybės užsakymas negali veikti, „bet kai kur jis veikia labai tiksliai“, pavyzdžiui, mokytojų ar gydytojų atveju. Kai kur „krepšelių reforma gali būti ir netgi yra skatintina“, pavyzdžiui, ten, kur didelė konkurencija tarp studijų programų arba kur sunku numatyti darbo rinkos poreikį.
Gerai, jei atspėja tendenciją
Valstybės užsakymų esmė – prognozuoti, kokių specialybių gali prireikti, ir pagal tai numatyti vietas mokymo įstaigose. Tačiau tokia sistema turi trūkumų.
„Prisiminkite 2007-uosius, kai buvo viešai kalbama, kad reikia stoti į statybos specialybę profesinėje mokykloje, nes rinka siuntė labai stiprų signalą, kad statybininkai daug uždirba, jų trūksta. Iš tikrųjų buvo labai didelis konkursas į statybos specialybę, o ją pabaigė ir į darbo rinką žmogus išėjo 2008–2010 m. Ir prognozės, ko gero, būtų parodžiusios, kad specialybė yra gana patraukli“, – sako Ž. Martinaitis.
Jo teigimu, prognozės mažoje Lietuvos rinkoje nėra tinkamas sprendimas. Kita alternatyva – viską patikėti stojantiesiems nenustatant jokių krepšelių judėjimų ribų tarp sričių – yra ydinga dėl to, kad studentai neturi daugiau informacijos už prognozuotojus, o dažnai ir patys nežino, ko nori. Kaip patikimą alternatyvą Ž. Martinaitis mato galimybę finansuoti pagal tai, ką universitetai mano galintys geriausiai parengti ir ką jie mato kaip perspektyviausias sritis.
„Tokia sistema yra gera, jei universitetai mato bent kelerius metus į priekį, jei universitetai nėra tiesiog pelną maksimizuojančios įstaigos, kurioms vienintelis kriterijus yra kuo didesnis studentų skaičius. Ta sistema būtų logiškiausia, jei universitetai atsižvelgtų į darbo rinkos poreikius, į savo turimą bazę, jei turėtų pakankamus strateginio valdymo gebėjimus ir orientuotųsi į ilgesnį laikotarpį“, – aiškina ekspertas. Tačiau pastaraisiais metais universitetai ir kolegijos ėjo būtent ekspansine kryptimi.
Pasak Ž. Martinaičio, buvusi socialdemokratų vyriausybė neskyrė adekvačių lėšų aukštosioms mokykloms, taigi šios kompensuodamos stygių ėmė didinti už studijas mokančių studentų – neakivaizdininkų ir vakarinio skyriaus – skaičių. „Ta problema 2007–2008 m. buvo pasiekusi tokį lygį, kad pusė studentų buvo neakivaizdininkai ir vakarinių studijų studentai. Galbūt – nenoriu teigti kategoriškai, gal buvo išimčių – tai buvo diplomo pirkimas“, – sako Ž. Martinaitis.
Pasak jo, norint aukštąjį mokslą padaryti elitinį reikia riboti jo prieinamumą – kad į universitetus patektų „tik patys gabiausi“, o ne „visi norintys“, kaip dabar.
Tačiau praktikui ir politikui R. Vaitkui tai neatrodo problema. Kritikuodamas dešiniųjų reformą jis itin piktinasi tuo, kad dėl įvesto mokesčio už studijas esą ėmė mažėti įstojančių studentų skaičius. Pasak jo, kokybė yra visiškai suderinama su masiškumu.
Niekas nepasikeis?
„Manau, uždavinys ateičiai yra klausimas, kiek kainuoja studijos. Kaip sutvarkyti finansavimo modelį taip, kad geros kokybiškos studijos kainuotų daug ir aukštosioms mokykloms būtų verta tai daryti, o nekokybiškos studijos kainuotų mažai ir aukštosioms mokykloms nebūtų verta to daryti“, – sako Ž. Martinaitis.
Jo manymu, bene vienintelė išeitis yra subsidijuoti paskolų sistemą, kad visi stojantys studentai de facto nieko nemokėtų, tačiau pasirašytų paskolų sutartis, kuriose būtų nurodyta tokia kaina, kokią universitetas mano esant tinkamą.
Pabaigus studijas, jei pajamų lygis nepasiektų tam tikro lygio, pavyzdžiui, daugiau laiko skiriant šeimai arba pasirinkus socialiai naudingą, bet nepajamingą profesiją, studijų paskolos nereikėtų grąžinti.
Kas pasikeistų įgyvendinus socialdemokratų planą? Valstybės finansuojamų studijų vietų, ko gero, nesumažėtų, tik jų skirstymas vėl būtų paremtas valstybės užsakymu pagal tyrimus, prognozes ir sutartis su universitetais. Nepatenkantys į finansuojamas vietas vėl mokėtų už studijas, tik šįkart nebe 500 Lt, o maždaug 1 000 Lt per semestrą, nes maksimalią metinę įmoką norima susieti su vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu.
Aukštasis mokslas socialdemokratų rinkimų programoje įrašytas devintoje vietoje iš dešimties prioritetų. Raktinis žodis – „nemokamas“, bet nėra žodžio „kokybiškas“. Aukštasis mokslas devintajame punkte ne vienas – kartu įrašytas „nemokamas gydymas valstybinėse ligoninėse ir aukšto lygio sveikatos apsauga“ bei „žinioms imliomis technologijomis“ grįsta ekonomika.
Paklaustas apie tai, kuri partija galimoje LSDP, Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ koalicijoje gali reikalauti švietimo ir mokslo ministro posto, R. Vaitkus teigė, kad kol kas apie tai kalbėti anksti, o švietimo portfelis niekada nebūna svarbus derybų dėl koalicijos objektas.
