Porto panorama.
Tikriausiai garsiai nusijuoksite, jei pasakysiu, kad skandinavais vadinu portugalus. Nors, atrodo, pietų europiečiai turėtų būti karšto kraujo, tačiau skirtingai nei ispanai ar italai, portugalai nejaučia poreikio garsiai šaukti per visą gatvę ar gestikuliuoti rankomis. Skandinavais portugalus vadinu dėl būdo – ramumo ir santūrumo. Tai pirmieji dalykai, nustebinę mane atvykus į Portugaliją.
Nors nepažįstamieji viešajame transporte dažnai labai greitai pradeda bendrauti vieni su kitais, lyg būtų pažįstami ne vienerius metus, tačiau jei mato, kad nenori kalbėtis, tai ir neįkyrės. Nenustembu, jei kokia pagyvenusi moterėlė portugališkai eilinį kartą prašo padėti nusipirkti metro bilietą. Portugalai labai greitai leidžia atvykėliui pasijusti vietiniam, nes jiems nei žmogaus plaukų, nei odos spalva nelabai ir rūpi. Jie pripratę matyti įvairių tautybių žmones ir gyventi tarp jų.
Beveik 11 mln. gyventojų turinčioje šalyje apie 4 proc. visų gyventojų sudaro imigrantai. Nemažai jų yra iš buvusių Portugalijos kolonijų – Brazilijos, Angolos, Mozambiko, Žaliojo Kyšulio salų, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje imigrantų plūstelėjo iš Ukrainos ir kitų Rytų Europos valstybių. Vietiniai nenustebs ligoninėje sutikę gydytoją ukrainietiška pavarde. Atvirkščiai, dar pagarbiau į jį žiūrės, nes žino – nors savo šalyje jis buvo gerbiamas gydytojas, Portugalijoje turėjo vėl pradėti nuo pradžių, išlaikyti ne vieną egzaminą, kad įrodytų esąs savo srities specialistas.
Žalias vynas – ne vanduo. Portugalijoje atradau „vinho verde“, pažodžiui išvertus būtų „žalias vynas“. Tačiau omenyje turima ne spalva, o gėrimo jaunumas. Žalias vynas gali būti baltos, raudonos ar rožinės spalvos. Lengvas ir gaivus, papildytas vaisių aromatais, dažnai šiek tiek karbonizuotas, jis yra gaminamas išskirtinai tik šiauriniame Minjo regione iš ten augančių vynuogių.
Vynas portugalams labai svarbus: gali apie jį gali kalbėti valandų valandas, ragauti vis naujas rūšis, o vyno taurė prie pietų stalo darbo dieną nieko nestebina. Taip pat jiems nekils minties nusipirkti kitos šalies vyno – ispaniško, itališko ar prancūziško, nes patys turi iš ko rinktis. Iš vyresnio amžiaus žmonių gali net išgirsti istorijų, kad jų jaunystės laikais šalies kaimuose vyrų, einančių dirbti į laukus, tradiciniai pusryčiai būdavo sriuba iš vyno ir duonos. Paprasčiausiai vyno ir duonos kaimo gyventojai galėdavo pasigaminti iš savo išaugintų produktų. Nusipirkti kitokio maisto jie nelabai turėjo pinigų, o ilgai dienai laukuose reikėdavo energijos ir ištvermės.
Maistas portugalams yra labai svarbi kultūros dalis.
Maistas – dar viena labai svarbi portugalų kultūros dalis. Normalu, kad pietų pertrauka tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje dirbantiems žmonėms trunka pusantros valandos. Tačiau tai portugalams yra tik priešpiečiai, per kuriuos jie šį bei tą užkremta. Tikrus pietus, gausiausią dienos maisto porciją, jie suvalgo apie aštuntą ar devintą valandą vakaro. Valgymas yra procesas, kurio metu bendraujama, aptariamas maistas, ragaujamas vynas.
Nė vieni šeimos pietūs neapsieina be deserto. Tačiau jis valgomas ne sulaukus angliškos arbatėlės laiko, o iš karto sukirtus sočius pietus. Jei nevalgysite, šeimininkė gali sunerimti – gal jums nepatinka, ir teks ilgai tikinti, jog paprasčiausiai nebetelpa. Tradicinių pyragų ir pyragėlių portugalai tikrai turi. Receptai skiriasi pagal regioną, taip pat yra tokių, kurie kepami tik per didžiąsias šventes. Tačiau bene žinomiausias portugališkas desertas yra „pastel de nata“ – kapotos tešlos dubenėlio formos pyragėlis, pripildytas kiaušininiu pudingu užkepto cukraus ir apibarstytas cinamonu.
Miestuose ir miesteliuose pilna parduotuvėlių-kepyklėlių, kurios duris atveria anksti ryte, o žmonės ten eina papusryčiauti, nusipirkti duonos ar deserto pietų stalui. Pusryčiai ne namie, o pakeliui į darbą vietinėje kavinėje – gana įprastas dalykas tiek tarnautojui, tiek paprastam darbininkui.
Senoviniai tramvajai, šimtmečius menantys pastatai ir interjerai, kartais netgi gatvėje susibūrę žmonės sukuria savitą atmosferą.
Ir be desertų portugališka virtuvė – labai įvairi ir turtinga, kiekvieno regiono šiek tiek kitokia. Prie vandenyno esančioje šalies dalyje dažniau valgomos jūros gėrybės ir žuvis, valstybės vidurio regionuose tradiciniai patiekalai yra iš mėsos. Tačiau visos šalies virtuvei būdingi valgiai iš menkės, čia vadinamos „bacalhau“. Patys portugalai juokaudami sako, kad yra 1 000 receptų, kaip paruošti menkę. Ši žuvis dažniausiai naudojama ne šviežia, o sūdyta ir džiovinta. Tokią pasūdytą ir džiovintą didžiulę menkę ar jos gabalėlių galima nusipirkti bet kurioje maisto prekių parduotuvėje.
Beje, portugalai taip pat turi vėdarus, čia jie vadinami „alheira“. Nuo lietuviško patiekalas skiriasi tuo, kad žarnos prikimštos ne bulvių, o trintos duonos, sumaišytos su įvairių rūšių mėsa, išskyrus kiaulieną. Šis valgis atsirado XVI a., per Portugalijos inkviziciją, kuomet šalyje gyvenantys žydai buvo verčiami tapti krikščionimis. Vienas atpažinimo ženklų – kiaulienos valgymas. Norėdami apgauti inkvizitorius, žydai kiaulės žarnas prikimšdavo ne kiaulienos, o tokios mėsos, kokią jie galėdavo valgyti. Vėliau receptas paplito ir tarp pačių krikščionių.
Gilias tradicijas liudija ne tik portugališka virtuvė, bet ir šalies miestai. Klaidžiojant po siauras senamiesčių gatveles, gėrintis ne vieną šimtmetį menančiais pastatais, praeinant pro mažas niekučių parduotuvėles, pro šalį prariedant senutėliam tramvajui dažnai pagalvoju, kad laikas čia sustojo prieš keliasdešimt metų, kad esu ne realybėje, bet kino filme.
Didesnių miestų senamiesčiai gali palikti dviprasmišką įspūdį.
Tačiau užtenka iškelti koją už senamiesčio ribų ir pamatysi praskriejantį naują metro, stiklines parduotuvių vitrinas, kylančius naujus pastatus. Šie kontrastai išties žavingi – praeities alsavimas ir dabarties realybė eina greta. Didesnių miestų senamiesčiai gali palikti dviprasmišką įspūdį: mūsų akiai įprastų nublizgintų centrinės miesto dalies pastatų fasadų neišvysite daug. Atvirkščiai, pavyzdžiui, Porto miesto centre akį patrauks apleisti pastatai, kartais ir be langų, tik dydžiu šiandien primenantys prarastą svarbą.
Paminklosaugininkų uoliai saugomuose senamiesčiuose įsigyti ir susitvarkyti pastatą ar butą – labai brangus malonumas, galintis užtrukti nuo kelių iki keliolikos metų laukiant leidimų ir patvirtinimų. Be to, turint omenyje, kad kelis šimtmečius stovinčiuose pastatuose net nėra sanitarinių mazgų ir kitų patogumų, rekonstruoti statinius pagal visas saugomų objektų taisykles – labai didelių investicijų ir kantrybės reikalaujantis darbas. Dėl šių priežasčių senamiesčiai didžiuosiuose Portugalijos miestuose nėra pati prestižiškiausia vieta gyventi, kaip mums įprasta. Dažnai miestų širdyse esančiuose senuose namuose ir butuose be patogumų gyvena mažesnes ar minimalias pajamas gaunančios šeimos.
Portugalijos miestuose gausu bažnyčių, kurių sienas puošia paveikslai iš rankomis tapytų plytelių („azulejo“).
Net jauni žmonės Portugalijoje linkę po mokslų apsigyventi arti savo šeimos ir giminaičių. Dažnam jaunuoliui atrodo idealu, jei universitetas yra tame pačiame mieste, kuriame ir jo tėvai gyvena. Jei merginą ar vaikiną susiranda iš to paties kiemo, tai susituokę jie apsigyvena netoli savo tėvų.
Todėl visai nestebina, jei vienoje namo laiptinėje gyvena kelių kartų tetos, pusbroliai ir dėdės. Beje, visi šiek tiek tolimesni giminaičiai vadinami pusbroliais: antros kartos teta bus pusseserė, trečios kartos dėdė – pusbrolis, pusseserės vaikas – taip pat pusbrolis. Iš pradžių sunku buvo suvokti, iš kur žmonės gali turėti tokią galybę skirtingų amžių pusseserių ir pusbrolių.
Su šeimos nariais, mažiau ar daugiau artimais giminaičiais pasisveikinti pasibučiuojant į abu skruostus – normalu ir nieko neįprasta. Keisčiau yra tai, kad ilgiems pasisveikinimams ir atsisveikinimams turi būti pasirengęs net tada, kai tavo pažįstamas, su kuriuo eini gatve, atsitiktinai susitinka kitą savo pažįstamą… Jei esi moteris ir tik paduosi ranką – tikrai nesupras, o dar labiau nesupras, jei pasakysi tik „labas“. Nors ir nepažįsti, matai pirmą ir gal paskutinį kartą gyvenime, mandagumas reikalauja, kad pasisveikintum ir atsisveikintum kaip su geriausiu draugu.
Baigiant labai norisi parašyti apie kasdienio gyvenimo smulkmenas, kurias dar reikia „prisijaukinti“ gyvenant Portugalijoje. Jeigu teks šioje šalyje užklysti į kino teatrą, nenustebkite, kad įpusėjus filmui, pačioje įdomiausioje vietoje, seansas bus nutrauktas ir paskelbta 15 minučių pertrauka. Tai vyksta visuose be išimties kino teatruose ir kiekvieną kartą šiek tiek suerzina.
Jeigu kada gausite buto adresą ir nerasite jame buto numerio, nepanikuokite. Paprastai buto skaitmens ir nebūna. Bus nurodytas namo numeris, aukštas ir raidelė E arba D. Kairėje esantis butas žymimas E („esquerda“), dešinėje – D („direita“).
Portugalijoje galite pamiršti pojūtį, kaip ankstų rytą jus žadina pro užuolaidos tarpą besiskverbiantis saulės spindulys. Tiek daugiabučiuose, tiek individualiuose namuose nakčiai ant langų nuleidžiamos storos lauko žaliuzės. Ryte prabudęs dažnai nesuprasi, ar čia dar ankstus rytas, ar jau vėlyvas – dar miegoti ar jau keltis. Tad po ranka turėti laikrodį labai pravartu.
