Būti privilegijuotu skaitytoju, priklausančiu tam tikram luomui, t. y. literatūros kritiku, nelengva. Visų pirma, tenka daug skaityti; antra, artimesni ar tolimesni pažįstami tik ir klausinėja, kokią knygą galėčiau pasiūlyti kaip tikrai gerą. Tokiomis akimirkomis visada prisimenu savo kirpėjo atsaką į amžiną prašymą „apkirpti gražiai“. („Žinoma, juk niekas niekada neprašo kirpti baisiai, visi nori tik gražiai“, – visad atšauna jis.) Taip ir su knygomis: niekas nenori skaityti blogų ir prašo rekomenduoti tik pačias geriausias.
Tad pavargusi nuo prašymų patarti ir įkvėpta pastaruoju metu išpopuliarėjusių bandymų reitinguoti ir į dešimtukus, dvidešimtukus, šimtukus sprausti įvairiausius kultūros reiškinius, su derama linksmumo ir žaidybiškumo doze imuosi sudaryti savąjį rekomendacinį knygų sąrašą – tryliktuką. Kodėl toks skaičius? Todėl, kad šias knygas reikėtų perskaityti iki trisdešimties. Kodėl? Todėl, kad paskui jos gali tapti tiesiog nebepaveikios, o gal ir, neduokdie, neįdomios ar nuobodžios. Iš anksto atsiprašau tų, kurie gali pajusti diskriminaciją ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl knygų. Tai yra absoliučiai asmeninė, todėl subjektyvi mano nuomonė ir dėl jos „vartojimo“ nereikia tartis nei su vaistininku, nei su gydytoju, tik su savo skaitytojo intuicija ir, žinoma, literatūriniu skoniu.
1. Geras detektyvas, geriausia klasikinis ir angliškas
Prisipažįstu, esu priklausoma nuo detektyvinių istorijų, tokių kaip Šerloko Holmso, Erkiulio Puaro nuotykiai. Detektyvų skaitymas ar žiūrėjimas padeda labai gerai išvalyti nuo rūpesčių ir įsipareigojimų pervargusią galvą, visiškai atsiriboti nuo gyvenamosios aplinkos, pakeisti ją, nors fiziškai ir nepalikti. Sykiu tai, žinoma, puiki smegenų mankštelė. 
Kažkas yra pasakęs, kad detektyvo skaitymas – proto šlovinimo aktas, kuriame dalyvauja skaitytojas ir genijus detektyvas. Žinoma, tai apie klasikinius angliško modelio detektyvus, tad ir mano rekomendacija neabejotinai klasikinė: Arthuro Conan Doyle’io Šerloko Holmso raštai, gausybė Agathos Christie herojų – mis Marpl ir Puaro – nuotykių. Siūlau šias knygas, ypač Šerloko Holmso nuotykius, skaityti angliškai ir lėtai, ypač jei esate matę senus ir naujus filmus ar net naujausiąjį, pasakojantį apie XXI a. gyvenantį Šerloką (BBC serialas).
2. Postmodernistinis romanas
Regis, vis dar tęsiasi postmodernizmo epocha, todėl privalu perskaityti bent keletą postmodernizmo principus liudijančių romanų. Pirmiausias turėtų būti jau postmodernizmo klasika tapęs Umberto Eco „Rožės vardas“. Dar ir dabar atsimenu, kaip ir su kokiu skaitymo alkiu skaičiau šią puikią knygą. Perskaityti privaloma ne tik dėl to, kad dar kartą galėtumėte išgyventi pasaulio sukūrimą per septynias dienas, bet ir tam, kad klajodami klaidžiais viduramžių vienuolyno koridoriais turėtumėte galimybę panardyti ir po viduramžių sąmonę, patirti į postmodernybės ir modernybės priešpriešas, galų gale pasirinkti, kurį romano sluoksnį norite skaityti: detektyvinį, istorinį, filosofinį, semiotinį. O gal visus iš karto?
Minėtinas ir šiek tiek ramesnis, gal ne toks sodrus, bet irgi postmodernistinę tapatybę atskleidžiantis norvegų rašytojo Josteino Gaarderio romanas „Cirko direktoriaus duktė“, kurio pagrindinis herojus Peteris yra pasakorius, valdantis didžiulius pasakojimų srautus, galintis sukonstruoti bet kokią istoriją. Jis tikras postmodernizmo herojus: žaisdamas jam patinkančiais skirtingais konceptais nuolat išardo nuoseklų pasakojimo siužetą. Todėl ir šis romanas – skirtingų istorijų dėlionė, kurioje skaitytojas gali išsirinkti mėgstamiausią.
3. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum“
Geriausias pastarojo dešimtmečio lietuviškas populiarusis romanas. Manau, šį tekstą reikia būti perskaičius kiekvienam išsilavinusiam lietuviui – ne tik vilniečiams, bet ir tiems, kurie aikčioja žiūrėdami istorinius filmus apie kitų šalių didybę ir pamiršta, kad Lietuvoje didikai irgi dėvėdavo madingus drabužius, gerdavo ne ką prastesnį vyną, skaitydavo knygas, domėdavosi mokslo naujovėmis ir nešiodavo išties prašmatnius papuošalus. 
Kristina Sabaliauskaitė, romanuose pasakodama vienos šeimos gyvenimo istoriją, prikelia visą XVI–XVII a. epochą, atskleidžia to laikmečio miestus, gyventojus, papročius, kvapus ir nepamiršta raiškių detalių. Skaitant šį romaną, Vilnių galima atrasti ir įsimylėti iš naujo. Komplimentai autorei už prikeltą susidomėjimą mūsų tautos praeitimi ir, viliuosi, savo šeimos – taip pat. Noriu tikėti, kad po šios knygos daug kas ėmė domėtis savosiomis „silva reromis“ (iš lot. k. „daiktų miškas“ – savaraštė, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika), o gal net ir šiais laikais, pritaikę dabarčiai, jas kurti.
4. Magiškojo realizmo romanas
Esu įsitikinusi, kad iki trisdešimties privalu būti perskaičius ką nors iš pietietiško – sodraus, gyvo, pulsuojančio, triukšmingo – temperamento literatūros. Ir tai neabejotinai turi būti paslaptingojo mitų kūrėjo kolumbiečio Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtas metų vienatvės“ – knyga, padariusi ir dar padarysianti įtaką ne vienai rašytojų ir skaitytojų kartai. Tai romanas, išradęs magiškąjį realizmą ir sukūręs galingą metaforą – visą menamo pasaulio Makondo gyvavimo istoriją. Sakoma, kad nuo 1967 m., kai pasirodė šis romanas, jo vertimų į pasaulio kalbas skaičius jau pralenkė Biblijos vertimų rodiklius. 
Perskaičius G. G. Márquezą galima griebtis ir kitų Lotynų Amerikos literatūros atstovų tekstų. Rekomenduočiau prieš porą metų Nobelio premiją gavusio Peru rašytojo Mario Vargaso Llosos romaną „Bjaurios mergiotės išdaigos“ – tekstas įstabus kelionėmis per skirtingus XX a. antrosios pusės laikmečius ir tuo, kaip atskleidžiamas moters ir vyro ryšys. Nebijantiems nerti į literatūrinius labirintus siūlyčiau argentiniečio Jorge Luiso Borgeso smulkiosios prozos rinkinį „Smėlio knyga“ – kietą literatūros ir išminties riešutėlį.
5. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“
Neretai manau, kad žmonės, besipiktinantys lietuvių prozininkų nuobodumu, nėra skaitę Ričardo Gavelio epochinio romano „Vilniaus pokeris“, pasirodžiusio reikšmingais 1989-aisiais. Griūvanti sovietinė santvarka, Sąjūdis, čia pat alsuojanti laisvė ir R. Gavelio romanas, demaskuojantis sovietinės epochos tvarką, grimasas ir žaidimus. Tai tikras gyvybės šėlas ir beprotiškas išlikimo pokeris. Ši knyga – kaip dekonstruotas sovietmečio testamentas, išsami „homo sovieticus“ charakteristika ir kitoniškas meilės Vilniui paliudijimas. 
Romane daug kūno, daug miesto, daug sistemos pjūvių ir keistų žaidimų žmonių likimais. Kūrinys, „sukaltas“ kaip keturių skirtingų tos pačios istorijos versijų konstrukcija, neturėtų palikti abejingų, nes tokių, perskaičiusių „Vilniaus pokerį“, niekada ir nebuvo. Jūs arba „kaifuosite“ nuo jo, arba bjaurėsitės juo – kitų kelių nėra, bet mėginti susipažinti su kontroversiška ir davatkų bei tamsybininkų siautulį sukėlusia knyga tikrai verta. Juk R. Gavelis buvo viena ryškiausių atkurtosios nepriklausomybės pirmojo dešimtmečio lietuvių prozos figūrų.
6. Patrickas Süskindas „Kvepalai“
Tikiu, kad daugelis neišeiname iš namų nepasikvėpinę – juk masinės kvepalų produkcijos era, kai nuolat esame gundomi kvapais ir jų valdomomis emocijomis, tebeklesti. Tad jei mėgstate kvepalus ar netgi esate priklausomas nuo jų, turite būti perskaitęs romaną, kuriame aprašoma ši viena neapčiuopiamiausių, bet ir galingiausių materijų – kvapas. 
Ir lai jūsų neišgąsdina romano paantraštė „Vieno žudiko istorija“. Žmogžudysčių knygoje bus, bet visas dėmesys sutelktas į kvapą ir jo sužadinamus jausmus bei emocijas. Pagrindinis romano veikėjas bekvapis Grenujis (geniali nosis, užuodžianti visus pasaulio kvapus) siekia sukurti tobulą kvapą.
Šiuo romanu P. Süskindas įgyvendino neįmanomą dalyką – pamėgino kalba išreikšti tai, kas neturi tiesioginės kalbinės raiškos, tai, ko neįmanoma sustabdyti, nuo ko negali pasislėpti ar paslėpti. Tikra odė kvapui.
7. Virginios Woolf romanai
Jautri, kūrybinga, melancholiška ir trapi moteris, savo tekstais modernizavusi pasakojimą, išdrįsusi atvirai eksperimentuoti su sąmonės srautu ir stipriai paveikusi XX a. literatūrą. 
1925 m. apie vieną garsiausių jos tekstų „Ponia Delovėj“ buvo atsiliepta: „Šį kartą jūs tai padarėte – pagavote gyvenimą ir patalpinote jį į knygą.“ Iš tiesų skaitant V. Woolf romanus, gyvenimo, ypač dvasinio ir vidinio, itin daug ir jis ryškus, gyvas, jautrus – toks, koks yra. Jei turite galimybių, skaitykite angliškai, V. Woolf to tikrai verta, net labai. Pradėti pažintį su rašytojos kūryba rekomenduočiau nuo garsiausio jos sakinio, išsiplėtojančio į įstabų romaną: „Mrs. Dalloway said she would buy the flowers herself.“ Po jos imtis patarčiau „Orlando“ ir ką tik lietuviškai pasirodžiusio išties puikiai Laimanto Jonušio išversto „Į švyturį“.
8. Lietuvių autorių eseistika
Vienas ryškiausių pastarojo dvidešimtmečio lietuvių literatūros reiškinių – eseistika ir jos autoriai. Tai tikras lietuvių eseistikos aukso amžius. Pažintį su jais siūlyčiau pradėti nuo Rolando Rastausko (RoRa), kurio skiltis „Kitas pasaulis“ dienraštyje „Lietuvos rytas“ pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais buvo tarsi gaivaus ir šviežio, išties kvepiančio kitu pasauliu, oro gūsis. 
Už sakinio eleganciją Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas R. Rastauskas tvirtina, kad „lietuviškoji eseistikos mokykla atgaivino privatumą ir intymumą, kurie sovietmečio raštijoje buvo beveik neįsivaizduojami“. RoRa knygos „Kitas pasaulis“ ir „Privati teritorija“ atveria kelią į lietuvių eseistikos lauko pažinimą, parodo, kuo išskirtinis ir įdomus privatus bei unikalus žmogaus žvilgsnis, jo pasaulio raiška.
Toliau siūlau skaityti Sigito Parulskio esė rinkinį „Nuogi drabužiai“ ir galų gale priartėti prie ryškiausios lietuvių eseistės Giedros Radvilavičiūtės. Jos „Suplanuotos akimirkos“ ir „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ į privalomų skaitinių sąrašą pateko už teksto gyvybingumą, šmaikštumą, trauką, žavią egzistenciją ties mažosios prozos, apsakymo riba ir, žinoma, už pasakotojos įtaigumą.
9. Donaldo Kajoko poezija
Po seminaro, kurio metu su studentais skaitėme Donaldo Kajoko poeziją, prie manęs priėjo būrys studenčių ir žibančiomis akimis pareiškė negalinčios patikėti, kad lietuvių poezija turi tokį meditatyvų ir itin nelietuvišką poetą. 
Tuomet šypsojausi ir šypsausi dabar, kai D. Kajoko eilėraščių rinkinys „Kurčiam asiliukui“ tapo kūrybiškiausia praėjusių metų knyga. Kadaise ginčijausi su kolege, teigusia, kad niekas nebeskaito poezijos. „Aš skaitau, skaitau Kajoką“, – atsakiau jai ir pacitavau labiausiai širdin įkritusias eilutes: „taip tikra / gal dar nenubudom / nes tu esi / tarytum būtum“. Tad pirmiausia pažindintis su D. Kajoko poezija rekomenduočiau nuo jo rinktinės „Meditacijos“. Po to galima skaityti ir vėlesnius rinkinius, ypač paskutinį. Pastarajame, atrodo, per mažai žodžių, tačiau toje mažažodystėje tiek daug išminties ir paprastų gyvenimo pamokų.
10. Romanai iš Rytų
Artimieji Rytai vis labiau veržiasi į mūsų pasaulį bei mąstymą. Todėl manau, kad reikia būti susipažinusiam ir su tų šalių tekstais, kurių garsiausi ir Vakarų pasaulyje labiausiai žinomi – turkų rašytojų kūriniai. Siūlyčiau bene garsiausią turkų rašytoją, 2006 m. apdovanotą Nobelio literatūros premija, Orhaną Pamuką. 
Lietuviškai yra pasirodę trys jo romanai: „Juodoji knyga“, „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“, „Nekaltybės muziejus“. Skaitydami šiuos kūrinius nusikelsite į Turkiją, pajusite ne tik juodos turkiškos kavos aromatą ir stiprumą, turkiškų saldumynų gardumą, bet ir Stambului būdingą graudulį, ilgesį, melancholiją, mąslų žmonių susitelkimą ir aplinkos meditavimą.
Panašus, tik gyvesnis ir aštresnis pasaulis moters akimis rodomas turkų rašytojos Elif Şafak romane „Stambulo pavainikė“. Čia žymiai daugiau prieskonių ir aštrių bei duriančių gyvenimo šukių, skaudžių ir kruvinų Turkijos istorijos puslapių.
11. Julio Cortázaras „Žaidžiame klases“ („Rayuela“)
Tai romanas, kurį laikau prie lovos, kad visada esant ūpui (ar kaip tik jį praradus) galėčiau atsiversti ir skaityti arba vieną, arba kitą variantą. Savotiškai pažaisti kito likimu. 
Šis Julio Cortázaro tekstas – jau legenda, patrauklus jis turbūt ne tik dėl žavaus ir sykiu skaudaus siužeto, bet ir dėl pačios struktūros. Knyga tarsi parašyta iš dviejų knygų, tad galimi du skaitymo variantai: keliauti nuosekliai iki 56 skyriaus arba nuo 73 skyriaus šokinėjant per visą knygą susikurti keliasluoksnį ir keliamatį pasakojimą. Kaip teigia pats rašytojas, „iš anos pusės, iš šios pusės, iš kitų pusių“. Man ši knyga – vienas žaviausių ir pagauliausių XX a. literatūrinių žaidimų pagal struktūrą, formą, tematiką ir nuotaiką. Paprastai tariant, J. Cortázaras išmokė pasaulį žaisti klases, o tai juk taip nostalgiška ir nuolat ką nors primena.
12. Skandinaviška, arba šiaurietiška, literatūra
Esame šiauriečiai, gyvenantys pagal gamtos ritmus, ciklus ir metų laikus, esame mąslūs, susitelkę į vidinius angelus ir demonus, ne tokie emocionalūs kaip pietiečiai. Būtent dėl to primygtinai siūlau susipažinti su skandinavų literatūra – danų, norvegų, švedų, islandų, suomių autorių knygomis. Neslėpsiu – esu skandinavų literatūros, lygiai kaip ir kino, gerbėja, todėl rekomenduojamų knygų sąrašas galėtų būtų išties ilgas. Bet pateiksiu tik kelias, padariusias didžiausią įspūdį. 
Vienos iš pirmųjų skaitytų – Ingmaro Bergmano „Laterna magica“ ir „Intymūs pokalbiai“. I. Bergmanui nebūtina daug pristatymo žodžių – jį reikia žiūrėti, skaityti ir išgyventi. Didysis sielos ir jos demonų tyrinėtojas tikrai žino, ką ir kaip daro. Turbūt nė viena iš skaitytų knygų nėra palikusi tokių stiprių, prieštaringų ir šiurpinamai atpažįstamų įspūdžių kaip norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgårdo romanas „Anapus pasaulio“. Siužetas gal kiek ir primena V. Nabokovo „Lolitą“, bet tekstas išties puikiai aprėpia vieno žmogaus gyvenimo istoriją ir jos vingius. Tikiu, kad nustebsite atpažinę save ne vienoje situacijoje.
Norvegai moka pasakoti ilgas istorijas – tai akivaizdu skaitant ne tik „Anapus pasaulio“, bet ir kito norvegų rašytojo, viešėjusio Vilniaus knygų mugėje, Larso Saabye Christenseno romaną „Įbrolis“. Didžiulis epas apie vienos šeimos istoriją, įtraukiantis ir įtikinamas. Tekstas tinkamas lietuviškos žiemos vakarams skaidrinti. Mąstydama apie skandinavų literatūrą negaliu nepaminėti moters ir vyro santykių eksperto dano Jenso Christiano Grøndahlio ir visų trijų lietuviškai išleistų jo romanų: „Spalio tylėjimas“, „Luka“, „Kitokia šviesa“. Iš tiesų seniai neteko skaityti tokių psichologiškai jautriai niuansuotų, itin tiksliai moters ir vyro meilę, visus jos etapus aprašančių, analizuojančių tekstų.
13. Daniilas Charmsas „Nutikimai“
Daniilas Charmsas ir jo „Nutikimai“ – išties unikalus atvejis. Sakoma, kad tai absurdo literatūros pradžia, paveikusi ne vieną kartą ir ne vieną kūrėją. 
Charmsiški atspindžiai juntami ir Sigito Parulskio, puikiai vertusio šio autoriaus prozą į lietuvių kalbą, kūryboje. D. Charmsą perskaityti būtina, kad sužinotumėte, kaip ir kokiais kampais galima pamatyti pasaulį. Esu įsitikinusi, jis jums pasirodys šiek tiek kreivas, šleivas, apverstas, iracionalus ir logiškai nepaaiškinamas, bet įdomus ir šmaikštus, kartais itin skaudžiai.
