Marcas Vivienas Foé, Miklošas Feheris, Antonio Puerta. Tik greita medikų reakcija ir maldos padėjo, kad prie šio tragiškų mirčių sąrašo neprisidėjo Fabrice’as Muamba.
Kovo 17-oji turėjo būti svarbi, bet įprasta F. Muambos gyvenimo diena. „Bolton Wanderers“ klubas tądien žaidė Futbolo asociacijos (FA) taurės ketvirtfinalio rungtynes su Londono „Tottenham Hotspur“. Pergalės atveju „klajūnai“ būtų gavę bilietą į Londono Vemblio stadioną.
F. Muamba prieš rungtynes niekuo nesiskundė. Ir jų pradžia nežadėjo nieko blogo. Kol 41-ąją minutę iš giedro dangaus trenkė perkūnas. Visiškai vienas netoli aikštės vidurio buvęs F. Muamba staiga sukniubo ant žolės.
„Bolton Wanderers“ žaidėjo link iš karto pasileido gausios medikų pajėgos, o visi žaidėjai ir „White Hart Line“ stadiono tribūnos apmirė nujausdami baisią nelaimę… Nelaimė buvo arti. Medikų komanda F. Muambą ant vejos be jokių rezultatų gaivino šešias minutes. Nešamas į greitosios pagalbos automobilį iš Kongo kilęs futbolininkas vis dar nekvėpavo. Kvėpuoti jis pradėjo tik automobilyje, o paskui kelias dienas futbolininko būklė išliko kritiška. Padėtis pradėjo gerėti kovo 19-ąją, o visas futbolo pasaulis lengviau atsikvėpė… atrodo, F. Muambą pavyko išplėšti iš mirties gniaužtų.
„Ačiū visiems, maldomis padėjusiems Fabrice’ui“, – viename socialinių tinklų rašė futbolininko sužadėtinė ir 3 metų sūnaus Joshua motina Shauna Magunda.
„Bolton Wanderers“ futbolininkui aikštėje buvo sustojusi širdis. Dėl ko tai įvyko, atsakys tolesni tyrimai. Bet ši tragedija, vos nesibaigusi nelaime, kaip dažnai nutinka tokiais atvejais, suteikė peno apmąstymams. Aišku tai, kad F. Muambą išgelbėjo greita ir operatyvi medikų reakcija. 23 metų žaidėjui širdies masažas ir dirbtinis kvėpavimas buvo atliekamas praėjus vos kelioms akimirkoms po to, kai jis atsidūrė ant žolės. Praėjus keliolikai minučių jis jau buvo vežamas greitosios pagalbos automobiliu į Londono krūtinės ląstos kliniką.
Šios svarbios minutės ir išgelbėjo F. Muambai gyvybę. Ir už tas nesugaištas minutes buvęs Anglijos jaunimo rinktinės futbolininkas neakivaizdžiai gali padėkoti Petrui Čechui. 2006 m. per rungtynes su „Reading“ Londono „Chelsea“ vartininkas patyrė kaukolės lūžį (dėl to iki šiol žaidžia su apsaugine kepure), bet į ligoninę buvo nuvežtas labai negreit, nes tuomet nebuvo reikalavimo, kad šalia stadiono budėtų pasirengęs greitosios pagalbos automobilis. Tuometis „Chelsea“ treneris Jose Mourinho dėl to sukėlė didelį triukšmą, ir toks reikalavimas buvo įvestas.
„Tam, kad Fabrice’o gyvybė buvo išgelbėta, o mes tikimės, kad ji išgelbėta, labiausiai pasitarnavo įvykis su P. Čechu. Kaip dažnai būna gyvenime, tokie incidentai visus priverčia pasitempti, persvarstyti reikalavimus, galvoti, kaip gerinti kokybę. Mes ir vėl iš naujo vertinsime medikų darbą ir jo sąlygas. Bus padaryta viskas, kad ateityje išvengtume tragiškų nelaimių“, – „Associated Press“ citavo „Premier“ lygos vadovą Richardą Scudamore’ą.
Dėl medikų profesionalumo priekaištų vargu ar gali būti, klausiama tik to, ar jie turi geriausias įmanomas sąlygas. Tačiau po F. Muambos nelaimės daug įdomesnis kitas aspektas – ar tokių sukniubimų apskritai įmanoma išvengti?
Dėmesys širdies tyrimams
Kad profesionalus sportas mažai susijęs su šūkiu „Sportas – sveikata“, tai žino kiekvienas karjerą baigęs profesionalas ar jo artimieji. Tačiau dabartinė profesionalių klubų medicininė priežiūra turėtų leisti išvengti tokių skaudžių įvykių. Būtent - turėtų.
Širdies tyrimai Anglijos „Premier“ lygoje vis dar nėra svarbiausias prioritetas. Nepakankamas medicininių tyrimų lygis ir dažnumas po F. Muambos sukniubimo tapo svarbiausia diskusijų tema.
„Kai prieš dvejus metus atvykau į Angliją, mane nustebino, kaip retai tiriama futbolininkų sveikata, - sakė „Manchester City“ vyriausiasis treneris Roberto Mancini. - Iškart pasakiau, kad tam turi būti skiriama daugiau dėmesio. Manau, kad išsamūs sveikatos patikrinimai turi būti daromi nuolat, galbūt net du kartus per metus.“
Verta pažymėti tai, kad F. Muamba nebuvo „apleistas“. Profesionalių futbolininkų asociacija (PFA) paskelbė, kad „Bolton“ futbolininko širdis buvo tirta keturis kartus, bet niekada nerasta jokių ydų ar defektų. Be to, PFA atstovas Gordonas Tayloras informavo, kad per pastaruosius 20 metų futbolininkų širdies veiklos tyrimams išleista 10 mln. svarų sterlingų.
Tačiau bendri skaičiai nepanaikina konkrečių problemų. Medikai pripažįsta, kad per vieną tyrimą neįmanoma nustatyti galimų širdies ydų, todėl patikrinimai turėtų būti nuolat kartojami. „Premier“ lygos klubai dar imasi iniciatyvos patys (širdies veiklos tyrimų programą neseniai pradėjo „Tottenham“), o žemesnių lygų situacija yra gerokai liūdnesnė.
Dabartinis „Rotherham United“ treneris Andy Scottas 2005 m. žaisdamas „Leyton Orient“ patyrė širdies smūgį. Per 12 metų trukusią karjerą žemesnių lygų klubuose jo širdies veikla nebuvo tikrinta nė sykio… „Kai tiek laiko profesionaliai žaidi futbolą, tiesiog nemanai, kad kas nors gali būti blogai tavo širdžiai“, – paaiškino A. Scottas.
Po širdies smūgio jis buvo priverstas baigti karjerą, todėl įsiliejo į organizaciją „Jaunimo širdies rizika“. A. Scottas agituoja už tai, kad Anglija pritaikytų Italijos praktiką. Apeninuose kiekvienas profesionalus sportininkas kas metus turi pristatyti medikų pažymą, kad jo širdis yra visiškai sveika.
„Mums tai - dar viena galimybė pakeisti situaciją. Kaip būtų tragiška, jei po kelerių metų su žurnalistais vėl turėčiau kalbėti apie aikštėje sukniubusį futbolininką“, – permainų prašė A. Scottas.
O juk permainos galėjo būti įgyvendintos po kitų tragiškų nelaimių. Net jei jos įvyko ne po Anglijos dangumi.
16-osios minutės plojimai
Širdies smūgiai futbolo aikštėje nėra tokia didelė retenybė. Vienas liūdniausiai pagarsėjusių - Antonio Puertos mirtis 2007 m. 22-ejų metų „Sevilla“ komandos kapitonas susmuko per rungtynes su „Getafe“.
Tuomet futbolininką pavyko atgaivinti. Jis savo kojomis nukeliavo į persirengimo patalpas. Ten A. Puertos širdis sustojo dar kartą, tas pat kelis kartus pasikartojo ligoninėje, o po trijų dienų jauno vyro gyvybė užgeso. Mirties priežastis - dešiniojo širdies skilvelio kardiomiopatija. Jau po mirties paaiškėjo, kad A. Puertai buvo būtinas širdies stimuliatorius, bet taip ir nerasta duomenų, kad gydytojai būtų rekomendavę tokią operaciją.
A. Puertos mirtis sukrėtė visą futbolo visuomenę, o FIFA išleido reikalavimą, kad visų pasaulio čempionato atrankas rengiančių stadionų patalpose būtų įrengtas gaivinimo kambarys.
„Sevilla“, pagerbdama savo kapitoną, norėjo įamžinti 16-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius. To neleido padaryti Karališkosios Ispanijos futbolo federacijos taisyklės, todėl šiuo numeriu pažymėti marškinėliai tiesiog buvo „rezervuoti“ po A. Puertos mirties gimusiam jo sūnui Aitorui Antonio, jei šis ateityje profesionaliai žaistų futbolą.
Savo kapitoną iki šiol pagerbia ir „Sevilla“ komandos aistruoliai. Per kiekvienas namų rungtynes visą 16-ąją minutę A. Puertos garbei aidi audringi plojimai.
Tais pačiais 2007 m. dėl širdies smūgio iš gyvenimo pasitraukė Škotijos futbolininkas Philas O’Donnellas (jam buvo 35-eri), kurio širdis taip pat sustojo per rungtynes.
2004 m., būdamas 24-erių, šį pasaulį paliko Lisabonos „Benfica“ saugas iš Vengrijos M. Feheris. Dar metais anksčiau visą pasaulį sukrėtė siaubingi vaizdai iš Konfederacijų taurės turnyro. Turnyro pusfinalyje tarp Kamerūno ir Kolumbijos nuo širdies smūgio mirė 28-erių kamerūnietis M. V. Foe.
Tai - tik keli, bet turbūt garsiausi, mirčių futbolo aikštėje atvejai. Ir po kiekvieno sukrėstas futbolo pasaulis ketina imtis veiksmų. Iki šiol tie veiksmai buvo pavieniai ir nekoordinuoti. Rimčiau į savo gyvybę turėtų pradėti žiūrėti ir patys profesionalai. Iš futbolo uždirbami pinigai gali atrodyti labai svarbūs, bet ir F. Muambos atvejis patvirtino - futbolas nėra visas gyvenimas.
